Krymo sonetai

Įžanga

Vienas iš poetiškiausių A. Mickevičiaus veikalų yra Krymo sonetai. Jau patsai tų sonetų išsiplėtimas visose Europos literatūrose ir daugybė prilankiųjų¹ jiems recenzijų išvirš ² liudija aukštą anų estetikos vertę. Tai visuotinajai³ simpatijai⁴ atliepia pasiganėdinimo⁵ jausmas, kurisai skaitytoją žavi, kaip kitados taip ir šiandien. Kame gi tvyro ypatingas šių sonetų grožis? Grožis yra ne kas kita, kaip pavienių dalių bei narių harmoniška sandermė. Tokią harmoniją turi Krymo sonetai. Norint jąją aiškiau išparodyti, pirmiausia reikia apžvelgti visų Krymo sonetų, sykiu⁶ paimtų, turinį ir bendrą ryšį, pagalios⁷ pakelti aikštėn jų ypatingąsias poetiškos dailės žymes⁸ .

*

Ištremtas poetas atvyko in Akermano tyrus. Jau vakaras nuramino siautojančias pievų vilnis, prieblindžio marška⁹ užklojo ir užmigdė gamtą. Kas ten klaidžioja tyruose? Tai bastuoklis¹⁰ ieško žvaigždės-vedėjos. Rami prigimtis sužadino jame tėvynės ir saviškių išsiilgimą¹¹ . Nakties gi tyluma užkerėjo klausą. Jam rodos, kad išgirs gandą iš Lietuvos. Visą įtempė girdą¹² , bet niekas nešaukia, taigi važiuoja toliaus.

Pasiekęs marias, sėda į laivą ir plaukia Krymo link. Marių tyluma, raminanti kiekvieną keleivį, išsiilgusio¹³ dainiaus omenyje¹⁴ sukirdina miegančią atsiminimų hydrą, kuri juo skaudžiau suleidžia nagus į nutilusią širdį. Belaisvio sielos kova tarsi sukelia marių audrą. Jo krūtinėje skausmai bloškia širdį, kaip įniršusios bangos daužo laivą. Tečiaus¹⁵ šitoje su gaivalais¹⁶ imtynėje dainius pajunta naują galybę. Tarytum milžino jėga jisai stumia-gelbi laivą. Malonus pasikankinimo jausmas jį gaivina, bet štai vėl nuožmi audros galybė, saulei leidžiantis, gesina paskutinį vilties spindulį ir vėl jo širdį nerimastin skandina.

Priplaukus vakarinį Krymo krantą, pirmas dalykas, kuris metasi kiekvienam į akis, tai gražūs Tauridos kalnai. Ypač puikiai jie vaidinas iš Eupatarijos (Kozlovo) lygumų, kada saulėlydžio tvaska apjuosia jų viršūnes, kurios tuomet, aukso spinduliuose liepsnodamos, išrodo lyg Bizantijos kuorų gaisras. Turistas ima dabar rytų keliavedį Mirzą ir klausinėja jo apie anuos gamtos pajovus. Užganėdinęs¹⁷ pirmąjį nusistebėjimo akyvumą¹⁸ , važiuoja į senovės Krymo sostapilį Bachčisarajų. Čia juodu aplanko tuščius ir apleistus Girajų rūmus, Potockaitės karstą ir Haremo kapus. Jautrus keleivis, žiūrėdamas į šias Krymo istorijos kapines, giliai susigraudina. Jisai čia mato meilės, galybės ir garbės pranykimą. Jisai jaučia, kad jau ant visados¹⁹ tapo ištremtas iš savo tėvynės. Jis malonėtų čia numirti ir būti palaidotas. Čia dažnai apsilanko jo tautiečiai pas Potockaitės karstą. Jie neaplenks ir jo kapo. Apgailestaudami anos liūdną likimą, ir jo atmintį žadins prigimtąja kalba.

Dainius, tarytum norėdamas nusikratyti liūdnas mintis, sėda ant žirgo ir Fariso smarkumu perjoja Baidarų klonį, kad atsigautų naujais prigimties vaizdais. Kaip kitąsyk L. D. K.²⁰ Vytautas, pergalėjęs²¹ totorius, ir paveldėjęs šalia Juodmario žemes, sėdėdamas ant žirgo, šoko nuo uolos in bangas ir pusmylį plaukė ženklan, kad jis tas marias užima savo valdžion; taip dabar poetas, prijojęs mėlynas marias, šoka audringon jų įščion, paskandinti graudžias mintis bangų sūkuriuose.

Ant marių krašto yra labai rami vieta — Alušta. Čionai dainius apsistoja ir gėrisi prigimties grožybėmis, kuri kiaurą dieną jį ramina tai naujais apykaimijos²² vaizdais, tai spalvų sanderme, tai gėlių žaidimu. Naktis maloniai užmigdo dainių; štai puolantis iš dangaus meteoras vėl jį kelia iš miego gėrėtis naujomis gamtos malonybėmis.

Iš Aluštos eina vingus kelias link Čatirdago. Keleivis užkopia ant pačios kalno viršūnės, čia visa Krymo grožybė atsidaro jo akim, bet ji negali jo nuraminti. Jis kreipiasi Lietuvon ir skundžiasi ant savo numylėtinės, o slaptingoji Čatirdago tyla lyg kad pritaria jo aimanavimui. Kaip Bachčisarajuje nuliūdimui ieškojo vaisto prigimties vaizdų sūkuryje. Žaibingai perjodamas Baidarų klonį, taip dabar „jojikas arklio kojoms skiria savo protą”. Drauge su Mirza raitu galvatrūkiais skrenda Čufut-Kalės ir Kikineiso kalnais bei skriodėmis²³ , uolomis ir jų prarytimis. Nauji reginiai ir pavojai išblaško nusiminimą. Dainius stoja ant Balaklavos griuvėsių. Tvirtapilės liekanos vaidina jam visas šalies nelaimes ir čionykščių tautų nelaisvę. Kuo gi yra jo asmeniškas skausmas akyvaizdoje istorinės ir visuomeniškos vergijos?

Nūn jaunas dainius, sulyginęs savo laimės griuvėsius su griuvėsiais tautų, užmiršta asmenišką nelaimę, susiramina²⁴ ir baigia poetišką kelionę ant Ajudago uolos, džiaugdamos skausmais, nes juose tvyro nemirtinosios garbės pradovis; iš tų sielos žaizdų pražydės nevystančios rožės, kuriomis ateitis jį apvainikuos.

Šit trumpai suimtas Krymo sonetų turinys. Dar trumpiau būtų galima pasakyti, kad jie yra kalnuotos Tauridos prigimties ir verpetingo dainiaus sielos gyvenimo veidrodžiu.

*

Dabar atkreipkime akyžvilgį²⁵ į visą Krymo sonetų ciklą, ir pabrėžkime ypatingiausias jų žymes, kurios labiausiai atmuša dailišką poezijos vertę. Mes manome pakelti šias charakteriškos esmės žymes.

Visoje Krymo sonetų poemoje viešpatauja trys elementai — prigimties, historijos ir asmeniškasis; tai visos poemos medega²⁶ .

Prigimtis apsireiškia vasaros vaizduose, vaidinamuose sulig įvairios perspektyvos. Visi jie atsižymi dydžiu ir pilnybe. Šita gamtinė žymė priduoda sonetams daug naujo gražumo. Iki šiol sonetuose tankiausiai²⁷ būdavo aprašinėjama erotiškoji Lauros meilė. Įkirėjo ji visuomenei ir pavirto bemaž į nuobodžiuko pasaką²⁸ . Užuot Lauros, įvestoji sonetuosna²⁹ prigimtis atjaunino juos.

Istoriškasis elementas matyti iš aprašymo akyvesniųjų Krymo praeities vietų, kaip va: iš aprašymo Bachčisarajaus, Potockaitės karsto, Haremo kapinių, Balaklavos.

Įpatiškasis³⁰ elementas pasirodo dainiaus refleksijose ir dar labiau jausmuose. Viešpataujantis jausmas — tai išsiilgimas³¹ tėvynės, kartais meilužės ir draugų. Tasai jausmas pirmuose sonetuose labai stiprus; sekančiuose gi per malonų prigimties veiksmą vis mažėja, iki galop dainius pasiekia dvasios lygsvarę³² .

Visi trys elementai vartojami taip, kad Krymo gamta ir istorija stovi poeto priešakyje. Jeigu pirmas arba antras elementas apsireiškia ketureiliuose, tai trečiasis pavymu seka trieiliuose. Kai kur gamtos gaivalas tęsiasi per ištisą sonetą, užtat kitur visą sonetą užima refleksija. Tankiausiai vienas elementas aiškina kitą panašumais, kartais gi priešingumais. Auksinė proporcija tarpe šitų dviejų grožybių — idealinės ir prigimtosios — maloniu įvairumu gaivina ir tobulina poeziją. Juo labiaus, kad anie sielos mąstymai taip natūraliai išvedami, tarsi patys savaimi gvildenasi iš gamtos vaizdų ir istorijos faktų bei padavimų, skleidžiasi kaip žiedas iš pumpuro. Be abejo toksai natūralumas — tai aukštos dailės žymė.

Visoje poemoje girdimas patetiškas tonas. Tiktai žymiausios Krymo vietos ir ypatybės, tiktai giliausi poeto jausmai — surinkti ir stipriais žodžiais išreikšti sulig vienodai aukšto tono. Palyginus Krymo Sonetus su jų variantais, matoma, kaip tasai tonas, beredaguojant, vis ėjo stipryn ir tobulyn³³ .

Krymo sonetuose randame sujungtą rytietiškosios dailės stylių su vakarų styliumi. Galima pasakyti, kad juose rytietiškas turinys apvilktas europietiška forma. Taip tarp kitko tankiai orientališki žodžiai eilių galūnėse³⁴ suderinti su lenkiškais, marios ir saulėti Krymo laukai nuvarsoti rytų metaforomis, kalnų dydis bei grožis vaidinamu rytų hyperbolėmis.

Pagalios Krymo sonetai atsižymi kalbos vaizdingumu. Mickevičius juose neaprašo Tauridos prigimties, bet ją piešia — iliustruoja. Čia vienoje panoramoje matai uolingas kalnų grandines; tenai šiurpuliai ima, žiūrint į kvėpuojančias kriaušių bedugnes, baugu ir mąstyti, kaip jojikas per jas skrenda raitas ant žirgo; tai vėl gėriesi marių tyluma arba stebiesi gaivalų galybėmis. Tokia prigimties gyvybė tai tikra poezijos plastika.

Tikriausia daidalio³⁵ žymė yra sugebėjimas įkvėpti siela veikalan taip, kad savo jausmus suteikti skaitytojams. Toksai dailės magiškumas Krymo sonetuose Mickevičiui pilnai pavyko. Juose jaučiame ką įkvėptas poetas, rašydamas jautė. Pavyzdžiui: skaitydami XI ir XII sonetus gėrimės prigimties ramybe, XV ir XVI gi viešpataujantis narsingumas sukelia pavojų ir drąsą.

Visos šitos estetiškos žymės taip yra sukrautos į vieną epiškai-lyrišką Krymo sonetų poemą, jog rodos nieko negalima pridėti nei atimti, nesuardžius proporcijos ir neužkenkus grožiui. Šitose žymėse tat ir tvyro ypatinga veikalo grožybė.

*

Krymo sonetai daug sveria³⁶ A. Mickevičiaus veikaluose ir lenkų literatūroje. Jie stovi tarp apatiškosios dainiaus lyrikos ir Konrado, nuo kurio savo poetišką talentą aukoja tėvynės reikalams.

Krymo sonetuose pilnai apsireiškia³⁷ jau subrendęs dainiaus talentas. Jaunystės veikaluose Mickevičius parodė galingą talentą, tečiaus dar tasai talentas nebuvo pilnai išsiplėtojęs³⁸ . Krymo gi sonetuose kiekvienas išsireiškimas liudija įsitikėjimą ³⁹ savimi bei individuališkumą. Ypatingai dainiaus talentas Krymo sonetuose apsireiškia gerame orientališkojo styliaus pritaikyme, taip pat natūrališkame sausumos bei marių aprašyme. Tos dvi Krymo sonetų žymės pasirodo ir kituose vėlyvesniuose Mickevičiaus veikaluose.

Be to Krymo sonetuose pastebime žymų poetiškosios technikos pažangumą. Klasikai prikaišiodavo romantikams niekinimą ir gadinimą poezijos formų. Mickevičius gi išsirinko sunkiausiąją romantizmo formą — sonetą ir ją pavyzdingai apdirbo; tuo jisai puikiai atrėmė klasikų užmetimus⁴⁰ . Poetiškoji technika, ypatingai gi eilių atliepimas Krymo sonetuose pasiekė tobulybę, kuria ir vėlesniuose savo veikaluose Mickevičius atsižymi. Teisingai tat jisai galėjo pavadinti save „rimų viešpačiu”.

Krymo sonetai lenkų raštijoje turėjo didelę įtekmę⁴¹ . Jie sugrąžino pagarbą apleistai ir beveik užmirštai soneto formai lenkų poezijoje, jie taipgi nutiesė kelią į lenkų raštiją orientališkam eiliavimui ir poetiškam prigimties aprašymui. Todėl teisingai Brtickueris sako; „Ir vėl lenkų poezijai susyk naujos atsidarė sritys. Tai tinka ne vien pačiam sonetui, nors ir jisai jau XVI ir XVII amžiuose auklėjamas, dabar išnaujo atgaivintas, ir užuot siaubiančios balladomanijos įvedė sariojančią⁴² sonetomaniją, ypač suteikė lenkams suvisai naują orientalizmą. Šisai užima Krymo sonetuose žymią vietą... Taip Krymo sonetai buvo obalsis⁴³ lenkų literatūroje į orientalizmą; patsai poetas dar turėjo ant to aukuro šilti, prie kurio vėl spraudėsi sekėjai Chodžko, Witwicki ir k.”

Dar didesnę rolę⁴⁴ lenkų literatūroje atlošė gražiai aprašytoji Krymo sonetuose prigimtis. Klasikų poezija maža paisė prigimties. Tiktai romantizmas, kuriame jausmai greta, dažnai net prieš protą, reikalavo savo teisių, pradėjo gerbti prigimtį. Mickevičiaus genijus ir šiuo atžvilgiu tiesė kelią. Prigimties vaizdai, kuriuos jisai Krymo sonetuose nuvarsavo, daugelį nustebino ir pritraukė. Pabudo lenkų literatūroje prigimties pamėgimas.

Krymo sonetai tapo pavyzdžiu tos rūšies poezijai ne tiktai lenkų, bet ir kitų tautų literatūroms; tai liudija tų sonetų vertimai į daugelį kalbų, ypačiai slaviškųjų.

M. G.

Adomui Mickevičiui

Kentėtojau meilės, Karaliau poetų!

Tu milžino siela tėvynę mylėjai,

Aukodamas save liuosybės⁴⁵ idėjai,

Dainuodamas Lietuvą užmiršusiam svietui⁴⁶ .

Deja, pats po jungu⁴⁷ gyvenimo kietu,

Palaiminti laisve tautos negalėjai,

Bet misijos tavo tebėr⁴⁸ pasekėjai,

Jie dvasią įkūnys giesmių išauklėtų.

Garbė tau Lietuva, kad išdavei⁴⁹ vyrą,

Kuris ant milijonų širdžių⁵⁰ viešpatauja;

Kieno gi begirdim aukštybėse lyrą?

Tai žvaigždės pasėtos mūs⁵¹ Genijaus sauja⁵².

Ant įgimto skliauto per spinduli tyrą

Atskleidžia senovę, ainiams⁵³ pranašauja.

Akermano tyrai⁵⁴

Įplaukiau į erdvy bę sauso okeano;

Vežimas po žalumą braidžioja kaip luotas⁵⁵:

Per banguojančias pievas, žiedais vainikuotas,

Irstaus⁵⁶ tarp koralinių⁵⁷ salučių bužano⁵⁸ .

Jau blysta oras, niekur kelio nei kurhano⁵⁹ ;

Stebiuos dangun⁶⁰ : ten svinda debesys auksuotas,

Ten žvėrinės⁶¹ išaušęs vyzdis spinduliuotas...

Tai blizga Dniestras, kyla lempa Akermano!

Stokim!... Kaip tylu!... Gervės, girdžiu, oru plaukia.

Jų nepasiektų smarkios sakalinės⁶² akys;

Girdžiu, kur ant žolelės supasi plaštakis,

Kur žaltys slidžiakrūtis per žolyną braukia...

Pratįso mano klausas⁶³ , ar nepasikakys⁶⁴

Gandų iš Lietuvos... Važiuokim, nieks nešaukia!

Marių tyla

Ant Tarkankuto aukštumos

Paviljono ⁶⁵ kasnykas⁶⁶ vos krustels nuo vėjo,

Lėtai vandens skaisčioji kvėpuoja krūtinė:

Lyg svajojanti laimę jauna žieduotinė⁶⁷,

Pabunda atsidusti, vėl akis sudėjo.

Burės tarsi paparčiai, kad kovą laimėjo.

Snaudžia ant nuogų karčių⁶⁸; laivo apatinė

Palengvėl supas, lyg kad prikalta grandine;

Nurimo marininkai⁶⁹, minia suklegėjo.

O mare! Tarp linksmųjų tavo sutvėrimų

Polipas⁷⁰ dugne miega, kada dangus graudžia,

O kad marė nurimsta, jis ilgžasčius skleidžia.

Mintie! Tavo gilybėj hidra⁷¹ atminimų

Miega, kuomet nelaimių audros žmogų skaudžia,

O kad širdis nurimus, nagus jon⁷² suleidžia...

Mareivystė⁷³

Ūžmas didesnis, marių vaidinas baidyklės⁷⁴,

Laivininks⁷⁵ aukštyn ropia ir ore pasviro,

Išsitiesė kaip ilgas, tarytum pastiro,

Lyg tykodamas voras iš savo sėdyklės⁷⁶ .

Vėsula! Dūksta laivas, žąslus šalin trenkia,

Skenda putų pusnynuos, voliojasi, narsto,

Kelia sprandą, pamynė bangas, dangų varsto,

Kakta debesius skaldo, sparnais vėjus lenkia.

Mano siela kaip stiebas dausomis⁷⁷ lekioja,

Pujoja vaidentuvė⁷⁸ lyg kasa šių burių,

Rykauju su linksmuoju keliauninkų būriu;

Ištiesiu rankas, puolu ant krūties laivinės⁷⁹,

Rodos, bestumiu laivą pajėga krūtinės⁸⁰:

Malonu man! Gaivu! Kaip paukščiui, kurs skrajoja!

Audra

Burės žlugo ir vairas tarp vandens kliokimo

Skęsta minios ramybė, slibinas sušuko;

Jau lynas paskutinis mareiviams⁸¹ ištrūko,

Saulė kruvinai leidžias ant nusiminimo.

Užkaukė vėtra; ant šlapių kalnų, kur muko

Kits per kitą iš marių bedugnės, mirimo

Genijus, begrūmodamas kardu įniršimo,

Lyg karžygys įbingęs⁸² mūsų laivop niūko.

Šitie pusgyviai merdi, anas delnus užlaužė,

Tas draugus atsisveikint jau apsikabino,

Šitie meldžias prieš galą, kad nuvytų mirtį.

Vienas keleivis, širdį kuriam juojaus⁸³ graužė,

Taip sau manė: laimingas, kas apsisvaigino,

Ar melsties⁸⁴ moka, ar bent tarp draugų gal mirti.

Kalnų reginys iš kozlovo tyrų

Keleivis ir Mirza

KELEIVIS

Ten?... Ar Allahs pastatė siena marias ledo,

Ar angelams sostinę iš debesio pilko?

Ar ketvirtžemio⁸⁵ mitrus⁸⁶ Divai⁸⁷ čion suvilko,

Kad žvaigždžių karavanos⁸⁸nepraleistų vado?...

Viršukalniai liepsnoja! Gaisras Carogrado!⁸⁹

Ar Allahs⁹⁰, kad tamsybė chilatu⁹¹ iš šilko,

Skriejančius po gamtjūrą⁹² pasaulius apvilko,

Tą žibintą užkorė tarp dangaus apvado⁹³?...

MIRZA⁹⁴

Ten? Buvau: žiema tūno; ten snapai šaltinių

Ir upių gerklės iš jos lizdo gurguliuoja;

Pūstelėjau, iš mano burnos sniegas krito;

Žengiau aukščiaus erelių kelių padausinių⁹⁵,

Kur debesių lopšiuose griausmai snūduriuoja,

Kur ant mano turbono⁹⁶ vien žvaigždė tebšvito:

Tai Čatirdagas⁹⁷!

KELEIVIS

Aa!!

Bachčisarajus⁹⁸

Dar didžiulė, tuščia jau Girajų vietovė!

Bašų⁹⁹kaktomis šluotos riokso kiauros angos,

Kambariuose, kur žaidė ant suolų gulovė,

Šokinėja skėreliai¹⁰⁰ ir gyvatė rangos.

Langais įvairiavarsiais tik vijoklės¹⁰¹ spangos

Lipa ant kurčių sienų paveldėt gerovę

Chanų¹⁰², kurią jau amžių nusariojo bangos

Ir skelbia Baltazaro¹⁰³ rašmenimis „GRIOVĖ”.

Viduj salės paminklas stovi marmorinis:

Tai fontana haremo imtinę gerbia

Ir perlų ašaromis per dykumą šaukia:

Kur esate, o meile, galybe ir garbe?

Jūs turit amžinuoti, šaltinis greit plaukia;

Vai gėda! Jūs išnykot, o liko šaltinis...

Bachčisarajus naktį

Skirstosi iš džamijų ¹⁰⁴ dievuotųjų¹⁰⁵ minia,

Izano aidas dingsta pavakarį tylų;

Paraudo susigėdus aušra nuo šviesylų¹⁰⁶,

Gaisus nakties karalius kopia į gūžynę¹⁰⁷.

Jau žibintuvai žvykso po dangaus tuštynę;

Tarp jųjų plūkuriuoja vienas debesylų,

Kaip snaudžianti didžgulbė ¹⁰⁸ po ežerą vylų¹⁰⁹,

Jos sparnai paauksuoti, krūtis sidabrinė.

Čia kipariso¹¹⁰ ūksmės¹¹¹ ir menaro tįso,

Toliaus aplink granitų milžinai juoduoja,

Lyg šeitonai susėdę divone¹¹² Ebliso¹¹³

Po tamsumos pamarške¹¹⁴; kartais sužaibuoja

Kibirkštis ant viršūnės, ir vytim Fariso¹¹⁵

Miegantį dangaus mėlį¹¹⁶ švyst-švyst sidabruoja.

Potockaitės karstas¹¹⁷

Pavasario šalyje, linksmuos sodnuos¹¹⁸ Krymo,

Suvytai ¹¹⁹ radastėle¹²⁰! Tavo valandėlės,

Lėkdamos kaip auksinės jausmo plestekėlės¹²¹,

Širdies gelmėj paliko ydus atminimo.

Ten žvaigždžių šviečia aibės ant žiemių¹²² skliautimo¹²³,

Kodrin¹²⁴ gi ant to kelio spindi tos akelės?

Ar žvilgys¹²⁵ pirm neg geso nuo šaltos žemelės,

Ten beskrįsdams įkūre ženklus išsilgimo¹²⁶?

Mergele! Aš apleistas svetur pasimirsiu;

Čionai man saują smėlio težer’ draugų rankos.

Pas tavo karstą dažnas keliauninkas lankos,

Ir aš kalbos savosios skardą tad išgirsiu,

Ir dainius apdainuodams pavergtą mergaitę,

Išvys gretimą kapą ir man skirs giesmaitę.

Haremo¹²⁷ kapinės¹²⁸

Mirza keleiviui

Čia jaunutėles kekes iš meilės vynyno

Imta Allaho skobniui¹²⁹. Čia perlės¹³⁰ rytinės,

Laimės jūroj pagautos, nūn rojaus imtinės,

Prieglobstyj amžinatvės, ilsis ant kapyno.

Jas visos malonybės apleido laikinės¹³¹;

Tiktai šaltas turbonas¹³² žvilga ties gėlyno,

Lyg šešėlių bunčiukas¹³³ir ant akmens gryno

Raidės, giauro¹³⁴ išdrožtos, tebspinkso vardinės.

O jūs, Edeno¹³⁵ rožės! Pas tyrąją srovę

Po drovos lapais dienos jūsų pražydėjo,

Amžinai prieš netikių ¹³⁶ užslėptos daugovę.

Nūn žvilgys¹³⁷ svetimžemio teršia tą vietovę...

Atleisk, Pranaše didis! Jis vienas žiūrėjo

Iš kitataučių verkdams į mūsų senovę.

Baidarai¹³⁸

Uždrožiau ir paleidau galvatrūkčiais¹³⁹ žirgą;

Girios, pakalnės, uolos nyksta man po kojų,

Lyg upės vilnys — plaukia greta, sprūstyj mirga;

Noriu apsisvaiginti verpetais pavojų.

O kad putotas žirgas neklauso vytinio¹⁴⁰,

Kad po prietamsos šydu išblėso regyklos¹⁴¹,

Mano akyse, lyg ant stiklo krištolinio,

Šmėkši girių, pakalnių ir uolų baidyklos.

Žemė mieg, man nėr miego. Šoku į Euksiną¹⁴²;

Išsipūtus atkriokia pas krantą¹⁴³ juodbangė,

Lenkiu, žastus ištiesęs, prieš ją savo kaktą,

Vilnis ant galvos trūksta, žioklė ¹⁴⁴ aprakina;

Ten mintis, kaip apsvaigus valtis, nusidangė,

Laukiu į užmiršimo grimsiant kataraktą¹⁴⁵.

Alušta¹⁴⁶ dieną

Jau kalnas ūkanotą numetė chalatą,

Ryto šnabžda namazas¹⁴⁷ po aukso dirvonus,

Linksi giria ir barsto vainikus raudonus,

Lyg Kalifų¹⁴⁸ rožančiaus rubiną-granatą¹⁴⁹¹⁵⁰.

Žydi pieva varsingoms¹⁵¹ gėlėmis ripuota,

Drugiai septyniaspalvę laumės juostą pina,

Briliantų sparnyčiais padangę dabina;

Toliau žiogeliai traukia sau šydą sparnuotą.

O kur uola nuplikus kyšo vandenyse,

Verda blaškoma marė ir skandina žemę;

Jos ūžmuos¹⁵² šviesa groja, kaip rainio akyse,

Ir rūsčiąją pakrantėms audrų kovą lemia,

O ant gilumos vilnys palengva liūliuoja,

Ir maudosi žaginė¹⁵³, ir gulbės baltuoja.

Alušta naktį

Siaučia vėjai ir karštis į vakarą skęsta;

Ant Čatirdago leidžias pasaulių švietėja¹⁵⁴,

Trūksta¹⁵⁵, škarlato¹⁵⁶ sroves palieja ir gęsta;

O bastus ¹⁵⁷ keliauninkas klausos, žvalginėja.

Jau kalnai juosta, daubos tamsybėse bręsta,

Šaltiniai tarp žolynų kugžda-sriuvinėja;

Gėlių kvapsniai¹⁵⁸ prabilę, it muzika klęsta —

Širdin¹⁵⁹ slaptingai kalba, girdo nelytėję.

Užmiegu po tamsumo sparnu ir tylumo:

Tvykst, meteoro žaibas! Pasaulis nušvinta,

Dangus, žemė ir kalnai auksu nutapinta!

Saulėtekio naktuže, pilnoji gražumo!

Ant susnūdusių vokų vos miegas užkrinta,

Vėl akies kibirkštimi keli prie mielumo.

Čatirdagas

Mirza

Drebėdams musulmonas tau pėdas bučiuoja,

Kryminio laivo stiebe, didis Čatirdage!

Pasaulio minarete! Kalnų Padišache¹⁶⁰!

Tu aukščiausias viršūnes pamušęs po koja,

Lyg Gabrielius¹⁶¹, kurs rūmą Edeno daboja¹⁶²,

Sėdi prie dangaus vartų; iš baimės patrakę¹⁶³

Janičarai¹⁶⁴ — grausmingi debesiai prarakę¹⁶⁵ —

Tau skraistę ir turboną žaibais adiniuoja¹⁶⁶.

Mums ar kaitina saulė arba miglos temia,

Ar žiogai javus kerta, ar giauras mus tremia,

Čatirdage, tu kurčias ant mūsų kentimų,¹⁶⁷

Tarp dangaus ir pasaulio lyg drogmans¹⁶⁸tvėrimų¹⁶⁹,

Paklojęs visą gamtą — gyviją ir žemę,

Vien beklausai, ką Allahs kalba prigimimui.

Keleivis

Šalis turtų bei grožio štai po mano pėda,

Ties galva dangus giedras, šalyp¹⁷⁰ dailios lytis¹⁷¹;

Kodėl sielą vilioja tolimosios sritys

Ir — deja! Juo nutolęs laikas širdį ėda?

Lietuva! Tavo girios maloniau man gieda,

Neg Baidarų lakštutės, Salgiro¹⁷² mergytės,

Linksmiau tavo liūlynuos būdavo lankytis,

Neg mindžiot ananasų ir mormedžių žiedą.

Taip toli! Taip įvairios vilyklės¹⁷³ masina!...

Kam gi sklaidus svajoju nuolatai merginą,

Kurią dienų jaunystėj taip įsimylėjau?

Ji brangioj tėviškėje, kurią pralaimėjau,

Kur jai primena viskas jos širdies rinktinį¹⁷⁴,

Mindama mano ženklus ar bent mane mini?...

Kelias ties Čufut-Kalės¹⁷⁵ pakriaušiu

Mirza ir Keleivis

MIRZA

Pasimelsk, leisk pavadį, užsigrįžk, varguoli;

Čia jojikas arklio kojoms skiria savo protą¹⁷⁶.

Bingus¹⁷⁷ arklys! Matai, kaip žvalgo skrodės¹⁷⁸ plotą?

Klaupia, kilst! Išsitiesęs davė ton-pus šuolį,

Ir kabo. — Nežiūrėk ten! Tenai vyzdžio¹⁷⁹ puolį

Neatmuš Al-Kairo¹⁸⁰ versmakė¹⁸¹ giedrota;

Ir ranka ten nerodyk, ranka neplunksnota;

Ir minties ten neleiski, nes bedugnės guoly

Kaip inkaras iš valties metamas in gylę¹⁸²,

Perkūnu kris, bet marių gelmės niškakėjęs¹⁸³,

Vaitį apvers ir stačiai nugrumzdės į žiotis.

KELEIVIS.

Mirza, aš dirstelėjau! Per pasaulio skylę

Mačiau... miręs apreikšiu, ką esmi regėjęs —

Žmonių kalba negali tatai¹⁸⁴ išgiedoti.

Kikineiso kalnas

Mirza

Dirstelki į bedugnę! Ten dangus kur plūko,¹⁸⁵

Tai marė. Paukštis-kalnas¹⁸⁶, perkūno nušautas,

Sparnus lyg laumės juostas ant bangų išbruko,

Metė stiebines¹⁸⁷ plunksnas plačiau negu skliautas,

Ir vandenis užklojo salomis iš ūko.

Matai, gelmėse irstos — debesys! Toliau tas

Juodas nakties šešuolis — tamsuma jo rūko.

Aure ugnies kasnykais¹⁸⁸ plykstelėjo skriautas¹⁸⁹,

Tai perkūnas. — Bet stokim! Pragaras po kojų;

Turim perlėkt ankstumą. Aš įbingęs¹⁹⁰ joju;

Tu pasirengęs lauki: kad aš in pavojų¹⁹¹

Šoksiu, žiūrėk, į skardą: jei plunksną išvysi,

Tai bus mano kaupokas¹⁹², ir tu pabandysi;

Ne — tai sudiev! Jau žmogus čia nesivadinsi.