Konradas Valenrodas

Konradas Valenrodas

Pasaka iš lietuviškų ir prūsiškų nusidavimų

Lietuviškas šiupinys/ Iš svetimų skanskonių¹ ant naudos/ broliams lietuviams pataisytas.

Nameliai mano mieli,/ Man visur patogu;/ Bet niekur nėr tiek laimes,/ Kaip po jūsų stogu.

Ineiga²

Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai

Kraujais pagonių braidydami truko;

Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,

Ar, likę žemę, su gyvasčia³ spruko;

Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės

Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.

Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo⁴:

Ant vieno krašto blizga šventinyčios

Ir ūžia girios ruimingos⁵ be galo;

Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios

Galvą auksinę debesyse remia,

Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų⁶,

Lig geisdams visą Palemono žemę,

Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.

Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,

Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,

Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku⁷,

Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.

Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,

Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,

Akims meruodams priešininkų vietą⁸,

Kalba rožančių ir taiso muškietą⁹.

Abidvi šalys stovi ant sargybos.

Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo

Glausdavo kitkart broliškas sodybas,

Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;

Nei vienas šiandien be prapulties pelno ¹⁰

Negali peržengt rubežiaus¹¹ smertelno¹².

Tiktai spurguota¹³ apinio šakele,

Patraukta Prūsų žilvičio¹⁴ gražybe,

Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę

Ir, persiritus per srovės gilybę

Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,

Ant svet’mo krašto mielą apkabina.

Tik senu būdu lakštangėlės Kauno

Gojuose Prūsų seseres aplanko;

Liuosios¹⁵ ir linksmos, ant stiebelio liauno¹⁶

Supamos tikiai nematoma ranka,

Leidžia balselius per gires ir gojus,

Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.

O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,

Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,

Kartais tik meilė, kaip paukštelis liuosi.

Dar juos suglaudžia. Tokia duja¹⁷ buvo.

Nemune biednas¹⁸! Greit per srovę tavo

Su ugnies kardu trauks minės plešikų

Ir linksmus gojus, kur gegės kukavo,

Apnuogs nuo grožės žaliųjų vainikų.

Trenksmas paukštelį išbaidys iš sodo

Ir vis, kas yra tavo meilės verta,

Vis, kur noturos¹⁹ ryšiai pasirodo,

Žmogaus piktybė sunaikins iš karto.

Tik veidaliotas²⁰ prieš norą piktųjų

Suglaus giesmelėj širdis milinčiųjų.

I

Rinkimas vado

Marijenburgo varpai suskambėjo,

Trenkė armotai²¹, bubnai sudrebėjo;

Išpuolė diena kryžiokams prakilna²²:

Visi komtūrai susirinko mieste,

Meldžias su širdžia pajautimo pilna,

Idant²³ jų ūmus²⁴ Dievs teiktus apšviesti

Dėl išrinkimo sav gadniausio²⁵ vado,

Nes perdetinį šiandien kelti žada.

Diena ir antra praeina ant rodos,

Tarp brolių pulko daug gadniųjų²⁶ yra,

Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro

Nuopelnas, šlovė ir cnatos²⁷ vienodos;

Tačiaus abelną²⁸ tarp rinkėjų rodą

Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.

Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,

Padarė divus²⁹ kitoms karalystėms;

Ar mušė Maurus ant Kastil’jos kalno,

Ar Turkams rodė silą³⁰ savo delno,

Ar murus plėšė — visur pirmutinis,

Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;

Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,

Už čėso³¹ priešas dėl šlovės jo vardo,

Bijodams gėdos už stengimą dyką³²,

Taip jam užleido viršūnės vainiką.

Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos

Teko šlovinga tarp kareivių vieta,

Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,

Meilė, pakara³³, paniekinims svieto.

Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro

švelniu liežuvio priderančiu stonui³⁴,

Bet niekad kardo dėl užpelno gero

Nėra pardavęs ant službos³⁵ baronui.

Klioštoriaus³⁶ tamsias numylėjo sienas,

Dievui pašvęsdams savo jaunas dienas;

Niekino svieto garbę, urėdystę³⁷,

Navat³⁸ giesmele, mergaičių draugystė

Pas šaltą širdį prieigos negavo.

Klausės nerodžiai pagirimo savo,

Į skaistų veidą žiūrėti nemėgo,

Nuo meilių žodžių kuo toliausiai bėgo.

Ar jis toks buvo šalts iš prigimimo,

Ar paskui stojos³⁹ — pasakyti sunku;

Ne sens, bet žilas ir ant veido žymu,

Jog ir datyręs⁴⁰ aštrią laiko ranką (runkų).

Kartais — linksmesnei užėjus adinai⁴¹ —

Kaip ir nubudęs, jauniesiems ant divų,

Štukas ir juokus kaip sodint sodino,

Arba mergaitėms žodelį vežlivą⁴²,

Ant pagyrimo už patogią lytį,

Metė šypsodams kaip vaikeliams titį⁴³.

Bet toks linksmumas buvo trumpas, retas;

Benkiek kas žodį tars abejotingą,

Kurs tav neženklus ir paprastas matos,

Ojam jau širdį užšaldė meilingą.

Taip žodžiai: meilė, kaltybė, tėvynė,

Ar užminimas⁴⁴ Lietuvos ir mūšių,

Ūmai linksmybę nuo jo veido trynė.

Ir vėl liūdnumas apisiautė dūšią,

Ir vėl, į dūmas⁴⁵ pasinėręs, vienas

Tyloms sėdėjo per naktis ir dienas.

Gal dėl šventybės pašaukimo savo

Raškažia bego, kaip sveto nekistes.

Vieną tik žemes saldumą ragavo —

Raškažį⁴⁶ mielą tikros prietelystės,

Vieną turėjo prietelių gyvatos⁴⁷,

Kurį gadniausiu darė aukštos cnatos,

Labiausiai šventas ir pabažnas stonas,

Buvo tai senas minikas⁴⁸ Albonas.

Tasai jo griešną⁴⁹ dūšią spavedojo⁵⁰,

Tas paslaptinę jo širdies žinojo.

Laimingas! Rojų jau ant žemės rado,

Kas su šventaisiais prietelystę veda.

Taip broliai ėmė nuošaliai teirautis,

Mislyj⁵¹ vartyti vyro ypatybes.

Atrado kliautę⁵² — katras gi be kliautės?

Konrads kaip ugnies saugojos girtybės,

Konradas puotoj tikus kaip bažnyčioj,

Bet, užsidaręs pats vienas seklyčioj,

Dažnai srovėje apgirdančio vyno

Piktas negandas ir sielas skandino.

Tuočės ⁵³ tarytum jis iš naujo gema⁵⁴:

Ant rūsto veido rausvos temes kėlės,

Mėlynos kitkart ir nemažos lėlės,

Kurios nuo laiko truputį aptemo,

Jau vėl kaip jaunos naujus žaibus pila,

Atsidusimai krūtyse nutyla,

Ašara meilės tikiai veidu rieda,

Rankos ant kanklių, lūpos giesmę gieda

Svetima kalba; nors žodžių nežino.

Bet tam, kas klausos, širdį sukabina

Gana užgirsti balsą kaip iš grabo,

Gana išvisti būdą giesmininko,

Širdis ir rankos nnuo pajautų⁵⁵ dreba,

Pomėtis dirba iš paskiausios galės,

Akis nuleistos tarytumei tiko

Kaž’ką žemėse sugaut dėl giesmelės.

Koks gi jos mazgas? Ne kaip gal jis vaiko

Savo jaunystę su pomėties tinklu

Po sraują tėkmę praėjusio laiko.

O kur jo dūšia? Šventnyčioj paminklų.

Bet skurdūs kankliai iš giesminio kuodo

Niekad linksmesnio balso neišduoda;

Ir rūstus veidas, šiaip nebodams⁵⁶ nieko,

Baidosi juoko kaip smertelno grieko⁵⁷.

Visas jis striūnas⁵⁸ užgauna paeiliai,

Lig tos, kur širdžiai skamba linksmiai, meiliai,

Visaspajautas klausitojas junta,

Tiktai svarbiosios — vilties nesupranta.

Dažnai jį broliai užeina iš tylo,

Stebis perimti negirdėtą bylą.

Konradas tuočės šoka kaip iš miego,

Numeta kanklius, giesmės nebegieda,

Baisiausiais žodžiais graso ir rūgoja⁵⁹,

Tylom’s Albonui kažką pasakoja,

Šaukia kareivius, žada pakoroti,

Bet kam taip graso, negali žinoti.

Gąsčiojas broliai; o Albonas sėda

Ir umus vyro prie draugių naminių

Viena pažiūra kaip žinuonis rėdo,

Pažiūra pilna žodžių paslėptinių.

Ar joje kerštą ar viltį parodo,

Tojaus suminkštin širdį Vallenrodo,

Tojaus no kaktos narso rukšles⁶⁰ trina,

Akis užgesia ir veidą vėsina.

Lyg kad žverinčiuj ant smarkybės⁶¹ liavo⁶²

Užveizdas, reikšdams kietą valdžią savo.

Tarp suprašytų žiūrinčiųjų minių

Duris atplešia krotu geležiniu.

Sustaugia žvėrys tai net ausis spengia,

Net veidą žmonės nuo išgąsčio dengia:

Užveizdas vienas su reta drąsybe

Akis įspyręs į bestiją žiūri

Ir tokia dūšioj paslėpta galybę

Kaip ant pavadžio smarkininką⁶³ turi.

II

Varpai suūžė ant kuoro⁶⁴ koplyčios,

Nuobažnus⁶⁵ žmones ant nešparo šaukia;

Su pirmu garsu iš rodų⁶⁶ seklyčios

Komtūrai, broliai ir kareivei plaukia

Į namus Dievo, maldas karštas neša

Ir šventos Dvasios padėjimo prašo.

Giesmė

Dvasia šventoji, paversme šviesybės,

Į Tave šiandien nusibėga žmonės

Su karšta malda iš širdies gilybės,

Geisdami Tavo švenčiausios malonės.

Nuleisk į širdis spindulį skaisčiausią,

Kurs mums nuo klaidės tikru būtų ginklu,

Kurs paženklintų iš mūsų gadniausią

Garbės aukštosios — perdetinio ženklu.

Mes sūnūs žemės toj pulsim ant kelių

Prieš tą, kas vertas bus malonės Tavo.

O Jėzau Kristau, išklausyk vaikelių,

Apreišk akliesiems šventą valią savo!

Tegul išvista per umų aklystę

Tą, kas tur platint Tavo karalystę.

Tegul už vadą vienširdžiai išrinkę,

Prieš jį ir galvas ir širdis palenkia.

Pabaigę maldą, iš vyriausio valios

Visi išėjo oran⁶⁷ pasilsėti;

Liepta netrukus vėl sugrįžt atgalios

Ir vėl iš naujo Dievą malonėti.

Vieni ant kiemo tebėra ant kojų,

Arba susėdę ant gonkų⁶⁸ vedinas,

Kiti, išklidę po sodą ir gojų,

Kur klėsta jaunas, gražus ąžuolynas,

Kvepuoja dūšia, ramumu pripilta,

Ir vaikštinėja. Naktis tiki, šilta,

Balzomu oras dosniai pašlakstytas,

Jaučiasi arti gaivinantis rytas.

Mėnuo, naktinę baigdamas kelionę,

Pro debesėlio blizgančią pašonę

Į patalinę apsiblausęs slinksta,

Akis mieguistas praverdams iš reto,

Tai vėl užverdams, pats nepasimato,

Kaip sunki galva kaskart žemyn linksta.

Taip pat griaudingas be vilties mylinčius,

Perbėgęs mislyj visą amžiaus kelią,

Visas linksmybes, sielvartus ir kančias,

Tai linksmai žiūri, tai verkia vaikeliu,

Ant galo, lenkias galvą ant krūtinės,

Rimo, neb’jausdams sunkiosios gadinės.

Bet pirms komtūras valandėles liuosas

Paveikslu brolių dykai negaišina,

Tuojaus Alboną ir šiaip senesniuosius,

Išminčia⁶⁹ tvirtus, į šalį vadina,

Idant jų tyloms mislis tyrinėti,

Paklausti, rodos, arba persergėti.

Traukia į lauką, šneka, rodavojos⁷⁰,

Mislyse ieško teisingesnio sūdo⁷¹,

Tarp to iš kelio pagrąžino kojas

Į kraštą tiko, zerkolinio⁷² prūdo⁷³

Ir ilgą čėsą veda kalbą tilią.

Jau brekšta, reiki skubintis į pilį,

Šiandien rinkimo roda paskutinė —

Šit balsas... Iš kur? Iš kuoro kertinio.

Į šitą kuorą prieš desetką⁷⁴ metų

Jauna mergaitė iš tolimos pusės,

Dūšios tvirtybę turėdama retą,

Įžengė trumpint dieneles brangiausias.

Ar jai pagirtas Dievo baimingumas

Širdin įdėjo tokias baisias dūmas,

O gal ir sąžinės nuotartį⁷⁵ pajutus

Maldyt norėjo balzomu pakūtos⁷⁶

Užu jaunystės gyvatą nelabą

Ir čia, nabagė⁷⁷, gyva rado grabą.

Iš pradžios broliai draudė ir kalbėti,

Ale⁷⁸ meldimais didžiais pergalėti

Ant galo kuore paskyrė jai vietą.

Tokiu tai būdu mergaitė taip anksti

Visus jau ryšius patraukė su svietu;

Ir vargiai koją įkėlė per slenkstį,

Tuoj durų vieta akmenims užplūdo;

Paliko vieną tarp sienų tamsiųjų

Ir bromų⁷⁹, kurios skiria no gyvųjų,

Neb’atvers niekas iki dienai sūdo.

Vien liko langas į tą smerties guolį,

Kur geri žmonės jai pašelpą siunčia,

O dangus veja ir šviesos spinduolį.

Griešnikė biedna, kokia baisia kančia,

Kokia gailyste tau širdis aplieta?

Ar taip įgėlė neapykanta svieto,

Jog saugais oro gaivinimo brango?

Kaip tiktai stojo ant to baisaus kelio,

Nieks jos nematė, kad ateit’⁸⁰ prie lango

Krūtine gaudyt kvėpimą vėjelio,

Regėt gražybę dangaus stebuklingą,

Ir mielus kvietkus žaliuojančių pievų,

Ir veidą savo artimo meilingą;

Slepiasi viena su mislims ir Dievu.

Bet vis dar žymu, jog tebėra gyva,

Nes kartais žingsnius keleivio vėlyvo,

Į šventą vietą ėmusio kelionę,

Nustabdo kalba iš kuoro maloni,

Kuria ji, galbūt, griešniką nedrąsų

Malonėj Dievo nutikrinti geidžia.

Ir kad vaikeliai Lietuvninkų-Prūsų

Kuomet netoli susirinkę žaidžia,

Tada pas langą mirga kažkas skaistas,