Tarp skausmų į garbę

Tarp skausmų į garbę

Poema iš dabartinių laikų

Pratarmė

Išleisdamas į žmones savo mylimiausią kūdikį, kam gi jį pašvęsiu? Mūsų garbingoji diduomenė¹ jo nesuprastų; seniai išvariusi iš salionų² savo tėvynės liežuvį, moka jo tik tiek, kad su tarnais susišnekėtų; ant galo³ neturi kada jo gerai ir išsimokinti⁴, padėjusi nemaž laiko ant prancūziškos, vokiškos ir kitų kalbų. Gal nekurie ir pagirs teorijoje mano gerus norus, bet daugiaus iš jų reikalauti, rodos, būtų dar par anksti. Neskaitys mano poemos ir ūkininkai — vargdieniai; ne dėl jų rašiau; reikia dar jiems apšvietimo, kad galėtų ją suprasti. Visa mano viltis tai moksliškai apšviesta jaunuomenė; jinai supras mano norus, atras čia sau peną ir pažadinimą tolesniam darbui; mano idėjos nepasirodys jai nepasiekiamos ir negalimos; nepažindama nusiminimo, jinai stos drąsiai į karionę⁵ su sunkiomis ir skaudžiomis mūsų aplinkybėmis, tarp skausmų-vargų atras kelią į garbę, jai priguli mūsų ateiga⁶, dėl jos tai ir pašvęsiu savo pirmąją poemą. Bet jauni, par daug įsitikėję į savo galią, par daug taip jau reikalauja ir iš kitų; ir mano poema nevisai juos užganėdins⁷: jos rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, eisena gana sunki. Bet neužmirškite, broliai, jog einu keliu visai nauju ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar neišdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomis valandomis, iki išrandi atsakantį⁸ išreiškimą savo mislies⁹. Sergėjaus¹⁰, ir kiek galėdamas naujų ir mažai suprantamų žodžių, bet kad palengvinčiau skaitymą ir supratimą ir tiems, kurie mažai temoka lietuviškai, patalpinau ant galo trumpą paaiškinimą truputį sunkesnių žodžių.

Didžiausis keblumas lietuviškoje kalboje tai priegaida (akcent), kuri mainos be mažo kone kiekvienoje tarmėje (narzecze) ypatingai Žemaičiai pasidavė tame dalyke įtekmei¹¹ latviško liežuvio, atkeldami priegaidą nuo galūnės į pradžią žodžio. Moksliška priegaida turi būti viena, ir toji yra užnemuniečių lietuvių, kaip nutarė garsiausi mūsų kalbos tyrėjai: vyskup. Baranauskas, Schleicheris, Kuršaitis, kun. Jaunis ir kiti. Pagal tas tai priegaidas ir rašiau savo poemą, o kad palengvinčiau mano skaitytojams, kurie gal nemoka vartoti moksliškos priegaidos, sunkesniuose ir abejotinuose žodžiuose padėjau ant viršaus žymeles.

Poemos temą paėmiau iš dabartinių laikų, o nekurius dalykus gyvai iš man žinamų atsitikimų, parmainęs tiktai vardus ir pavardes. Ant galo negaliu nepasakyti ačiū Tai, kurios meilė prikėlė mane iš miego, išžadino aukštesnius jausmus ir davė įkvėpimą. Dėl Jos tai norėčiau nupinti garbės vainiką, kad jos vardas pasklystu kuo plačiausiai, kad ją pažintų ir pamylėtų broliai taip karštai ir širdingai, kaip pamylėjau aš, ir išsipildytų anie žodžiai:

„Pasklydo giesmė po tą šalį toli,

Kur mėlynas Nemunas bėga;

Pamėgo tave, pamylėjo visi:

Ir rūmai, ir pilka sermėga.”

O ta mario numylėtoji tai Lietuva-tėvyne!

23 d. balandžio 1893 m.

Įžanga

Kur šiandieną Jinai?...

Vien kapus tematai;

Ir liūdna ir skaudžia krūtinę!...

Lyg po audrų didžių,

Kad ant marių plačių

Užmiega vilnis paskutinė.

Kur garsi ta šalis?...

Klausos, ieško ausis

Ir žadą atrasti norėtų!...

Bet jau amžiai penki,

Ir vis nekelias ji

Po tiek sopulių¹² iškentėtų!

Gedimino laikus

Vaidelotas¹³ garsus

Prikeltų: bet kur vaideliotas?

Graudūs kanklių balsai

Jau nutilo visai,

Jų raktas guronais¹⁴ užklotas!. ..

O vienog Lietuva

Juk atbus tik kada,

Nes kryžius gyvatą¹⁵ žadėjo;

Kanklių balsą išgirs,

Miegąs kraujas užvirs,

Juk laukia tyla vien tik vėjo.

Štai jau kaukia šiaurys¹⁶,

Jis miegus nuvarys;

Atbusi, brangioji tėvyne!

Jau kilsnoji sparnus,

O šitai tau sūnūs

Ir giesmes devynias nupynė.

Pirmoji giesmė

Kame kūdikystės gražiausi sapnai?

Kur siekiai jaunųjų dienų?...

Išnyko kaip žaibas, užšvitęs aukštai,

Kaip dūmas tarp vėjo sparnų.

Kame mano kelias? Jau žengti toliaus

Kaip kūdikis silpnas bijau;

Kaskartą aplinkui tamsiaus ir baisiaus,

Ir, rodos, vilties nėra jau!

Kame mano galia? Dar taip neseniai

Iš žemės tinklų aš juokiausi,

Užžibo meilingi akies spinduliai

Ir įsmeigė skausmą giliausią!

Kame mano aukštas, gražus pašaukimas,

Kurs metais kasdieną drūtėjo¹⁷?

Tik audros bloškimas, akies užmetimas...

Ir nėra, kas būti turėjo!...

Matuše brangiausia, kur tavo sapnai,

Kad lopšį supai par naktis?

Šiandieną dar mano kovos nematai,

Bet ryt tu užmerksi akis.

Kiek kartų tau kunigu būti žadėjau

Ir vien tik leidimo prašiau!

Ir ašaras tavo iš džiaugsmo regėjau,

Ir pats nusidžiugęs verkiau!

Kalbėjai tada apie Dievo tarnus;

Tau žodžiai tekėjo saldžiai,

Ir tankiai paskui jau par sapną matei

Jog kunigu — tavo sūnus.

Jaunyste brangiausia! Kame tu, jaunyste?

Kur jūs, mano siekiai, sapnai?

Kodėl taip anksti man pražydę nuvystė,

Kaip šalčio užgauti žiedai?

O, gėda šiandieną paties man savęs!

Galės besidžiaugti Juška:

Jis gyrės, jog Juozą iš kelio išves,

Aš veltui juokiausi tada.

Į pokylį tankiai mane pavadinęs

Vyliojo į būrį jaunimo;

Spindėjo ne vienos ten akys auksinės,

Bet jų nebijojau žeidimo.

Ne kartą, kad badavo vyno užgers,

Vadino mane sūnumi

Ir girdamas bruko¹⁸ man kraitį dukters;

Ta raudo kaip rožė puiki.

Iš visko jūkiausi ir žemės duktė

Manęs nevyliojo tada;

Ne žemės aš troškau - iš aukšto žvaigždė

Man švietė par sapną kita!

Kame mano galia? Juk taip neseniai

Vilkiausi iš žemės tinklų;

Užžibo kitos man akies spinduliai. ..

Nebėra gražiausių sapnų!...

*

Bet ką? Ar aš nendrė, ką linksta nuo vėjo

Ir virsta, kur pučia šiaurys?

O ne. .. juk dar mano dvasia nedrebėjo,

Ir nieks jos silpnos nematys.

Kaip milžinas bėgsiu nuo mielo dangaus,

Kraujais nors aptektų širdis;

Ir nieks nežinos mano skausmų vidaus;

Ir jo neišduos man akis.

Vien gailu tik jos, ką lyg Aniols¹⁹ šviesus

Užšvito man veidu aušros!

Užspausčiau skausmus aš giliausius visus,

Vien gailu, man gailu vis jos!

Iš žemės žmonių niekas jos nesupras:

Tai Aniols pasaulės kitos!

Kas jausmų gilybė! Mačiau jos kančias:

Tai kančios iš meilės tikros!

*

Jau buvo naktis: kaip žvaigždėta, graži!

Ir mėnuo par dangų ridėjo;

Užmigo ir paukščiai ir žmonės visi;

Nelinko medelis nuo vėjo.

Nemigo tik Juozas. Jaunos jo krūtinės

Tykiausia naktis neramino;

Neišdavė žodis kančios begalinės,

Bet draugas jau viską pažino.

Šventa ta draugystė, ką riša jaunus

Ir šelpia pirmas ju kariones,

Gražiausius išauklina ryto jausmus

Ir veda kartu jus į žmones.

Laurynas ir Juozas — širdingi draugai:

Mokslavietė jus supažino;

Tas pats buvo siekis, tie patys sapnai,

Tie patys keliai jus vadino²⁰.

Kad vasaros naktys malonios, žvaigždėtos

Ramino ir migdė visus;

Nemigo jo dūmos²¹, Dangaus numylėtos,

Jiem Nemuno lankant krantus.

Pabėgę nuo savo draugų, idealo

Ieškojo ne žemiško veido;

Jiems rodės: dėl žemės krūtinę atšalo,

Ir linksmą jaunimą apleido.

Ir mėnuo, ir žvaigždės, ir upės vilnis

Į kitą jus šalį vadino;

Apsakė jiems Dievą tyla ir naktis

Ir jam pasišvęsti augino.

Laurynas — laimingas, metus jau antrus

Sau klierišką rūbą dėvėjo;

Ir Juozas, gimnazijos baigdams vargus,

Jį sekti šį metą žadėjo.

Šventėms važiavo Lauryno šalis

Dabar pirmą kartą pažinti

Ir mąstė tenai išsišnekti užvis,

Kaip reiks naują kelią mėginti.

*

Lakiok nelakiojęs, paukšteli gražus!

Kur tūpsi, ar pats bežinai?

Prieš vėją, margus kad išskleisi sparnus,

Ar lėksi, kur nori patsai?

Vienog nebijok! Dievas rūpins tave,

Be Jo tavo plunksna nekris:

Iš aukšto Jis žiūri Apvaizda budria,

Ar bus tau diena ar naktis.

Kad vėjas sušvilps, gal tau lizdą sugriaus

Plačiai po miškus išnešios;

Paleisi tada graudų balsą skardžiaus,

Nutupės aukštai ant šakos.

Ir žmones gėrėsis iš tavo stemplės,

Linksmesniai²² ant darbo pakils.

Ir tavo garbė par girias nuskambės,

Ir vėjų kaukimai nutils.

Antroji giesmė

Pavasario dienos išaušo, prašvito;

Pabudo gražus prigimimas,

Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito

Ir laukus ir girias užimąs.

Numetus ledus nusidžiugus Venta

Banguoja, bučiuoja krantus;

Ją sveikina paukščių linksminga byla

Ir arti išėjęs žmogus.

Velykos, velykos! Kas jūsų nelaukė,

Kaip kūdikis margo kiaušinio?

Rods, šįmet jų laikas toli nusitraukė:

Gal rūbo neteko žieminio.

Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė

Išbėgo į dangų aukštai!

Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,

Ir laimės ilgėjos sapnai!

Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;

Palangiais vaikai prieš ją šildos;

Jau puošiasi miškas drabužiais žaliais,

Ir žiedas ant kalno jau gvildos.

*

Pradžiugo ir Goštautas, savo sūnaus

Sulaukęs ant švenčių gražių;

Pagrįžo iš Vilniaus nuo mokslo sunkaus,

Namų pasiilgęs brangių.

Ir buvo ko laukti: Motiejus ne tas

Ką pirmą, kad buvo suklydęs:

Kaip vyras apleido draugystes piktas,

Ju visą paikumą išvydęs.

Iš tėvo jau turtų dabar nesididžiuoja,

Nestatos prieš savo draugus;

Karštai pamylėjęs tėvynę darbuojas,

Visus jai pašventęs jausmus.

Suprato, jog mokslas — didžiausia galybė:

Išblaško tamsybes nakties;

Suprato, jog žmogų tik puošia dorybė,

O ta jog be Dievo nešvies.

Lauryną pažino štai metai treti

Ir pametė vėjų kelius;

Jaunųjų draugyste! Tu viską gali,

Kad laimina Dievas žingsnius.

Motiejus, Laurynas — šiandieną draugai,

Ir vienas iš kito sau girias;

Kartu idealai jų lekia aukštai,

Nors gražūs keliai jų ir skirias.

Motiejaus ir doro Lauryno draugystę

Už laimę sau skaito tėvai

Ir džiaugias, jog puošia jų gražią jaunystę

aukštų idealų sapnai.

Kad vakar Motiejų aplankė Laurynas,

Kiek buvo ten džiaugsmo, kalbų!

Tiek nešneka audros užgautas pušynas

Kad dreba šimtai jo šakų!

Bet kas tas antrasis vaikinas švelnus

Tasai su Laurynu viešėjęs?

Vargiai jis išrodo, jog kunigu bus,

Nors sako juo būti žadėjęs.

Nors šneka mažai, bet jaunoji krūtinė

Gal paslaptį sergi ne vieną.

„Mačiau, jog ir mano gražioji Marinė

Tą šaltą įkaitino plieną“.

*

„Tetušis įtikės iš manęs visados,

Bet Juozą jau kam apkalbėti?

Juk mūsų namų jis iš tolo bijos,

Kad gaus nuo kieno tai girdėti”.

*

„Šitai apginėja vaikino gražaus!

Tikrai jam ne kunigu būti;

Juk gailu jo veido ir ūgio dailaus,

Graudžioms gal Marinėms pražūti.

Girdėjau, ir mokslas jam sekas gerai,

Ant knygos galva — pramušta;

Tik gailu: beturčiai esą jo tėvai,

Mylėtis — kliūtis nemaža”.

*

Ant to neatsakė jau nieko Marinė,

Tik gailu jai buvo, jog žmonės

Beturčio vaikino verčios nepažinę

Jau apkalba taip be malonės²³.

Nemaž apie Juozą ji buvo girdėjus:

Iš jo taip Laurynas didžiavos;

Ir nors jo nei karto nebuvo regėjus,

Vienog paslapčia jai sapnavos.

Lyg milžinu kokiu jai rodės tada,

Kurs viską ant žemės pamynęs,

Neieško savęs širdimi alkana,

Tik gero²⁴ Bažnyčios, tėvynės.

Ir ko nepajudina pasišventimas,

Kad teka iš gryno šaltinio!

Širdžių tai valdovas — savęs užmiršimas,

Nors švies iš po rūbo milinio.

Marinė mylėjo tėvynę karštai;

Tėvų jai sapnavos didybė;

Jai rodos, jog vėlei sugrįš tie laikai,

Kad lenkai didžiavos liuosybę²⁵.

Todėl ir nemąstė ji kelio kliudyti

Užmanymams Juozo aukštiems,

Tik troško nors kartą tą vyrą matyti,

Kurs auga darbams pakiliems.

Pažino!... Ir kaip gi silpna ta širdis!

Kur užžadai tavo, Marine?

Neklauso jau proto: nauja kibirkštis

Jai degina jauną krūtinę.

Gražus plaštakėlis, kad šviesą išvys,

Taip leka nakčia ant liepsnos;

Žmogus jį nuvaro; jis vėlei sugrįš...

Štai dega... ir jau nelekios.

„Bet ar gi tik kunigu Juozas tegali

Darbuotis dėl žemės tėvų?

Kodėl negalėčiau kartu savo dalį

Pridėti prie jo veikalų?

Jisai teip jausmingas, o žmonės — šalti.

Ledais jam užšaldys krūtinę!

Atvės idealai karščiausi visi,

Žmonių melagystę pažinę!

Jo alpstančią širdį aš žadint mokėčiau,

Nupulti neduočiau tada,

Kaip Aniolas-sargas karštai jį mylėčiau,

Dėl jo pasišventus visa.

Ir vienas ant kito saldžiai pasirėmę,

Nešaldomi žemės šalčių,

Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,

Taip žengtumėm darbo keliu!...”

*

„Ir ko nuliūdai tu taip, mano Marine? —

Atsiliepė tėvas saldžiai —

Kur išlėkė tavo mislis paskutinė,

Kad taip atsidusai giliai?

Jau vakaras leidžias. Prie kvartapijono²⁶,

Išreišk savo jausmų gilybę!

Kad balso klausaus tavo jauno ir plono,