Vincas Stonis
I
Labai gražioje vietoje stovėjo Žalakių sodžia. Iš vienos pusės tekėjo Ventos upė, apaugusi karklynais, kaip kokiu žaliu vainiku; iš antros stoksojo tamsus ir platus miškas; toliaus tęsėsi laukai, dar toliaus — lygios žaliuojančios pievos.
Sodžios gale buvo Juozapo Stonio troba. Stovėjo ji toliaus nuo kelio, ant kalnelio. Nedidelė, pajuodavusiu stogu ir žemu kaminu, iš vienos pusės turėjo mažą sodnelį, aptvertą virbų tvora, kuriame augo keletas obelų; po langais žydėjo raudonos rožikės ir geltoni gvazdikai, žaliavo paikios1 rūtelės; prieš trobas stovėjo svirnelis, šalyje, tarp svirno ir trobos — senos katės; iš antrosios mažo kiemelio šalies, prie vartų, buvo šulinys ilga svirtimi. Troboje iš priemenės po kairę buvo vienas kambarėlis, paskui — antras, mažesnis; po dešinę buvo gana didelė kamara, prikrauta visokių baldų. Kaip kiemas, taip ir trobos buvo švarios ir sutvarkytos. Surūkusios sienos išlipytos popieriais ir apkabintos šventųjų paveikslais, asla iššluota, stalas baltai nušveistas, ant žemų langelių stovėjo puodžiukai su žolynėliais, tarp jų — kryželis. Matyti buvo tuojan, jog tos trobos šeimininkė ne tinginė. Ir iš tikro, Stonis ir Stonienė visų buvo giriami už savo darbštumą. Turėjo juodu ketvertą vaikų: mažiausioji mergelė dar nei žąsų negalėjo paganyti, vyriausiasis sūnus, Vincukas, baigė jau tryliktus metus. Su tuo nebuvo bėdos tėvams, Šįmet jau ne tik po namus padėdavo, bet net uždirbdavo, ganydamas sodžios karves. Įstabus tat buvo vaikas: darbštus ir išmintingas, kaip senis. Ant ūkio galva pramušta. Vasarą ganydamas tai karves, tai kiaules, neturėjo laiko padėti tėvui lauko darbuose, užtat pavasarį, kol dar visi gyvuliai tebestovėjo tvartuose, jis būdavo kaip pririštas prie tėvo. Einant tėvui į lauką su žambiu, eina ir jis kartu, ir prašo, kad duotų jam nors trupučiuką paarėti. Žinoma, arimas buvo menkas, mažos jo rankelės negalėjo dar gerai suvaldyti sunkaus žambio. Tėvas juokėsi, jisai gi, žiūrėdamas į savo kreivą vagą, nuliūdęs tardavo :
— Ak, Dievuliau! Negaliu taip, kaip tėvelis!
Bet tuojau vėl palinksmėjęs pridurdavo:
— E, niekas! Pamatysi, tėveli, kaip aš gerai arsiu kitąmet! Išaugsiu gerokai per žiemą ir pamatysi! Ar matei, kaip aš augu? Kur mama Užgavėnėms pasiuvo apsiaustėlį, jau man strugas! Ar matei?!
— Mačiau, mačiau, kaipgi! — juokėsi tėvas — Oho! kitąmet jau tu pats viską suarsi, ką? Man nebereikės vargti!
Užtat koks džiaugsmas buvo išėjus tėvui akėti! Su akėčiomis lengviau galėjo Vincukas apsieiti; turėdamas tvirtai vadžias ėjo plačiais žingsniais, kaip tėvas, šaukdamas ant arklio.
— Bėruk, kur eini! Aš tau parodysiu!
Žiemą padėdavo tėvui šerti arklį ir karvę, varydavo gyvulius girdyti. Kada tėvas pasisamdė vežti aktainius2 iš dvaro miško, jisai užsivilkęs kailiniukus, užsimovęs ant galvos veltinę kepurę, ant rankų — storas, dideles pirštines, važiuodavo kartu į mišką; ten padėdavo tėvui sukrauti medžius, paskui gi atsisėsdavo ant rogių ir tėvas duodavo jam vežti, pats eidamas pėsčias šalia. Užėjus dideliam speigui, tėvas nebeimdavo jo į mišką. Liūdnas būdavo tada Vincukas, bet ne labiausiai: tėvui išvažiavus pats atidirbdavo visus jo darbus namie. Taip besidarbuodamas gijo daug vieko3, buvo daug tvirtesnis už visus kitus savo amžiaus vaikus.
Užtatai tėvai negalėjo juo atsidžiaugti. Dažnai tėvas, glostydamas jam galvą, sakydavo:
— Mano Vincelis ūkininkas! Dirba, kaip vyras? Jau mažne už berną gali eiti!
Vincukas raudo iš džiaugsmo ir bučiavo tėvui į ranką.
II
Išaušo gražiausias sekmadienis. Saulė kaitino, liedama aukso spindulius ant ilsinčios žemės; dangus buvo mėlyntelaitis, tik kur ne kur baltavo debesėliai, lengvučiai, lyg smulkiai supašyti baltų vilnų sluoksneliai. Žmonių daugybė suėjo į bažnyčią, o pasibaigus pamaldoms būriais rinkosi linksmai sau šnekučiuodami ant Šventoriaus.
Viename būrelyje, kur buvo ir Stonis su savo žmona, stovėjo žmogus, kurs žymiai skyrėsi nuo visų kitų žmonių. Apsidaręs jis buvo juodai, kaip koks ponas, ant galvos turėjo juodą aukštą skrybėlę, ant rankų — geltonas pirštines, rankoje — skėtį, ant kojų blizgėjo naujitelaičiai kaliošai4. Visas būrelis žiūrėjo į jį ir klausėsi jo kalbos.
— Ko čia daug ir bekalbėti! — sakė jisai. — Nei palyginti negalima Amerikos su mūsų kraštu! Čia darbuokis, darbuokis žmogus ir vos tegali išsimaitinti. Ir koks gi išsimaitinimas! Srebi vis juodą putrą5, mėsos retai tematydamas. O Amerikoj, oho! Tiesa, sunkiai reikia darbuotis, bet užtat ir uždarbė tokia, kad ir valgai sau, kaip ponas, ir drabužius gerus nusiperki, ir dar atlieka tiek pinigų, jog per keletą metų gali sau kokį tūkstantį susikrauti.
— Taigi, taigi, žinoma! Gerai sako! — kalbėjo žmonės būrelyje.
Amerikietis traukė toliau:
— Tik, žinoma, nereikia tingėti. Tinginys ar koks girtuoklis verčiau teneinie į Ameriką. Bet darbščiam žmogui visados linkiu eiti.
— O dėl ko pats pagrįžai iš tos savo Amerikos? — paklausė kažikas.
— Gana jau man; prisikroviau apie du tūkstančius, ar krosnį pinigais korensiu!
— Nuje! Gerai sako! Kada čia tu žmogus sudėtumei tokią pinigų daugybę! Sakau, brolau, važiuoti visiems, ir gana!
— Važiuokit, važiuokit! — atsiliepė kitas. — O kad negausite darbo, ką tada veiksite? Keliais įmanytumėt sugrįžti namo!
Pamažu žmonės skleidėsi, grįždami namo. Stoniai taip pat skubėjo savo sodžios linkan. Pakelėje Stonis ūmai tarė pačiai:
— Ar žinai ką, Onele, man iš galvos neišeina tas Paliulio apie Ameriką pasakojimas. Pašėlusiai ir sukrovė pinigų, du tūkstančius! Ketverius metus pabuvo ir dabar sau ponas!
— O kaip apsidaręs! — pridėjo Stonienė. — Nei pažinti negalima, jog tai tas pats žmogus!
— Dėl to! O kad taip man išvažiavus į tą Ameriką?
— O Jergutėliau! — sušuko Stonienė. — O kaipgi aš čia palikčiau su vaikais, neduok Dieve, į tokį kelią išleidus!
— Na, ar vienas eina! Nueina ir vėl pareina, ir niekas jiems bloga neatsitinka, o pinigų parsiunčia kiek! Aš ne juokais sakau. Kuo aš blogesnis už kitus? Uždirba kiti, uždirbsiu ir aš; ne girtuoklis juk esu, ne tinginys koks. O ko čia namie sėdėti? Ką aš čia uždirbsiu ant tų keturių dešimtinių? Sukrovęs kiek pinigų Amerikoj, galėčiau pripirkti žemės — tai būtų kas kita!
— Gerai būtų! Vaikams nereiktų po svetimas kerčias valkiotis. Bet vienu atsiminimu, jogei gali išvažiuoti, širdis dreba!
Kiek neskaudėjo, kiek nedrebėjo bėdinos Stonienės širdis, tečiaus Stonis nepametė savo sumanymo. Įkalbinėjo pačiai, kaip bus gerai, jam į Ameriką išėjus: kaip uždirbsiąs daug pinigų, keletą metų pabūsiąs tenai, paskui gi sugrįšiąs, pripirksiąs žemės, būsią sau ūkininkais, kaip reikiant; kaip vaikams būsią geriau, galėsią kokį vieną pagaliaus į mokslus leisti, gal ir į kunigus, jei Dievas leis daug Amerikoj uždirbti. Beklausydama tų vyro žodžių, Stonienė nusiramino. Išmanė ir ji, jog gerai būtų vyrui pinigų parnešus, ir guodė save, tarydama: „Kokie treji-ketveri metai tai — ne visas juk amžius, praeis jie, nei juste nepajusiu, ir sulauksiu savo vyro pareinant, jei tik Dievas sveikatos duos”. Ir Stoniui nelengva buvo ant širdies. Ir jis gailėjosi labai palikti pačią ir vaikus, kuriuos taip mylėjo, ir savo kraštą, kur gimė ir augo. To nebūdamas, tečiaus nusprendė važiuoti. Tuojau parašė savo pusbroliui, kursai jau buvo Amerikoje, prašydamas jo atsiųsti šipkartę6, ir pasiryžo rudenį iškeliauti.
Vincukas, patyręs apie tėvo sumanymą, labai nuliūdo. Buvo jisai girdėjęs, jog Amerika yra toli, toli, kaži kur pasaulio gale, už jūrių — marių, už kalnų ir girių. Kaip gi dabar eis tenai jo tėvelis? Širdį jam skaudėjo pamanius, jog nebepasikalbės jau su tėveliu vakarais, nebeklausys jo juokingų ir graudingų pasakų, nebesivažinės su juo į mišką, nebears jo mokomas... Kas gi čia dabar ars? Kas bus ūkininku? Kaip jie čia pasiliks be tėvo?
Girdėjo jisai paskui tėvus tariantis, kaip kas reikėtų padaryti. Susitarė, jog Stonienė ūkininkaus viena, Vincukas padės jai, kur galėdamas, prie sunkesnio gi darbo pasiprašys ką nors kitą.
Na, Vinceli — tarė vieną syki tėvas — tu dabar pasiliksi visas ūkininkas. Turi globėti7 mamelę ir mažesnius vaikus; esi vyriausias, tai turi būti jiems tėvo vietoje.
— Tėteli! — prašė Vincukas, tėvui rankas bučiuodamas, ašarotomis akimis — Verčiau nevažiuok! Ar negerai dabar mums visiems buvo?!
— Reikia, vaikeli, nieko neveiksi! Ar negeriau ir tau bus, kad pinigų daug užsidirbsiu? Žemės pripirksime, didesnį ūkį imsime... Juk taip mėgsti ūkininkauti... Ar negerai bus, ką?
— Gerai, bet taip gaila tamstos, tėveli!
Savo bandą ganydamas, vis galvojo dabar apie tą kelionę ir ką jie čia veiks tėvui išėjus. Atsiminus, ka sakė tėvas, jog paliks jį savo vietoje ūkininku, aptildavo jo širdies skausmas. Žinoma, reikia jam būti dabar visos šeimynos globėju, jis juk už visus vyriausias: jisai jau daug ką ir dirbti moka... Kiek sykių tėvelis jį gyrė... Oho, mokės jis viską! Ar nėr matęs, ką dirbo tėvelis? Ir galvojo vis, kaip jisai šers gyvulius per žiemą, kaip važiuos šatrų8 parsivežti. Dabar atsimindavo, kaip ką darydavo tėvelis, kur eidavo, ką dirbdavo, manydamas, jog ir jam dabar reiks taip pat elgtis.
III
Laikas vis bėgo ir bėgo. Atėjo Stoniui ir šipkartė iš Amerikos. Prisiartino Švenčiausiosios Panelės Užgimimo diena. Ant rytojaus po tos šventės Stonis žadėjo išvažiuoti — lig Varnių savo arkliu, iš ten gi kartu su keliais dar vyrais į Prūsus. Stonienė sukrovė vyro daiktus į ryšį, pridėjo valgio kelionei. Ištraukė vargšė, ką turėjo geriausia: dėjo geltoną sūrį, sviesto abrinėlį, dešros galelį, lašinių rėžį, ir ašaros nenustabdomos ėmė lietis iš akių. Pavakariais susėdus visai šeimynai valgyti vakarienės, nebegalėjo tvertis bėdina moteriškė ir ėmė balsu raudoti:
— Paskutinį kartelį susėdome visi prie stalo! Dievuliau tu mano! Tuščia bus tavo vieta, viena paliksiu našlaitė su vaikais, viena, kaip paukštelis!
— Cit, Onele! — ramino ją Stonis, bet pačiam sužibėjo ašaros akyse — Cit, nebliauk, gana! Ir ko čia taip raudoti? Juk ne mirti einu. Dievas duos, sugrįšiu... Ar nepareina iš Amerikos?
Vaikai, pamatę motiną verkiant, ėmė taip pat verkti, trindami akis kumsčiomis. Stonis pasisodino mažiausiąją mergelę ant kelių, kitus apkabino rankomis, bučiuodamas.
— Žiūrėkit, vaikai, būkite geručiai! Klausykite mamelės, nedykaukit! O tu, Vinceli, atmink, ką sakiau: globėk juos, padek mamelei, neužmiršk, kad aš tave savo vietoje palieku. Ar neužmirši, Vinceli?
— Neužmiršiu! — atsakė verkdamas Vincukas.
— Na, Žiūrėk!
— Tik parašyk tuojau nuvažiavęs — tarė vėl Stonienė. — Ir paskui rašyk dažnai! Juk mes lauksime žinios nuo tavęs, lygu saulės...
— Rašysiu, rašysiu. Bet ir tu neužmiršk. Nueik į dvarą, panelė tau visados parašys.
Ilgai tą vakarą sėdėjo jie taip besikalbėdami. Niekas nenorėjo gulti, kiekvienas troško kuo ilgiaušiai pabūti su tėveliu paskutinį vakarėlį. Ant galo vaikai ėmė snausti ir sumigo; laikas bavo gulti ir visiems. Bet ilgai negalėjo užmigti Stonis tą naktį. Liūdnos, sunkios mintys lakstė jam po galvą, spaudė Širdį, lyg akmuo. Dar kelios valandos ir jau reikės važiuoti... Palikti viską, viską: brangią pačią9, mielus vaikelius, savo kraštą, žmones, trobą! Dieve, Dieve! O ten viskas bus svetima — svetimi žmonės, svetimas kraštas, svetima kalba... Čia myli jį tiek širdžių, rūpinasi jo laime — ten gi jis vienas bus, kaip paukštis iš lizdo išmestas, kaip lapas nukritęs nuo gimtosios šakos... Ar jis susirgs, ar liūdnas bus, ar nelaimingas — niekam nieko nerūpės, niekas apie tai nepagalvos...
Kiekviena kertelė čia pažįstama, kiekvienas paukščio balsas žinomas... Kiekvienas kerelis, lyg senas draugas, kartu išaugęs... Čia ta juoda žemelė, jo tėvų ir jo paties prakaito prisisunkusi, penėjusi jį tiek metų, tiek metų! — Dėl vaikų, dėl pačios! — šnibždėjo patyliais, ramindamas save — Užsidirbsiu — pareisiu... Vaikams bus geriau, Onelė nebevargs taip...
Seniai jau gaidžiai buvo pragydę, kada Stonis užmigo. Trumpai pamiegojęs, atsikėlė ir pavalgęs pusrytį, išbučiavęs vaikus ir pačią, apsiliejęs ir aplietas ašaromis, raudų lydimas... išvažiavo.
IV
Liūdna rados Stonių troboje, tėvui išvažiavus. Stonienė verkė bruzdėdama po namus; bet nebuvo laiko labai raudoti ir dejuoti: pasilikus vienai, ant jos pečių užvirto daugiau darbo.. O čia dar atėjo ir bulbėkasis. Vincukas metė jau bandą ganęs, nes reikėjo namie padėti motinai. Kartu su ja kasė bulbes, pavakariais gi, pasikinkęs arklį, vežė namo! Šypsančiu veidu ir blizgančiomis akimis kinkė bėruką, pasikinkęs tvirtai stovėjo ratuose, nustūmęs kepurę ant viršugalvio ir šaukdamas ant arklio. Visą savo vieką ištempęs, krovė į ratus, motinos padedamas, bulbių maišus, net raudo jo liesas veidelis. Paskui prikrovęs vežimą klausė motinos:
— Mamele, ar aš neturiu vieko, ar nepajėgiu? Ką?
— Kur neturėsi! Bet vis dėlto viščiukas dar tu!
Ak, ką jisai duotų, kad to vieko kuo daugiausia turėtų! Kad galėtų, kaip įaugęs vyras, arti ir pjauti, ir kulti!
Pasikinkęs arklį į žambį, rimtai ėjo į bulbyną, išaukšto žiūrėdamas į sutiktus vaikus. Užkalbinus jiems, atsakydavo drūtu balsu.
— Netauzykit! Laiko neturiu, juk matote, kad arti einu!
Drebančiomis nuo didžio vieko ištempimo rankomis valdė savo žambį, stengdamasis išvesti kuo tiesiausią vagą, nuolat dairydamasis, kaip išrodo ta jo vaga. Ir širdis jam pašoko iš džiaugsmo, kada moteriškė, kasanti bulbes ant kaimyno rėžio, sušuko:
— Ar matai, koks darbininkas! Didelė čia bėda molynai, turint toki ūkininką!
Bet iš antro rėžio Šileikienė, visų žinomoji pa šaipa, atsiliepė:
— Ūkininkas, tai ūkininkas! Gaidys, rasit, gilesnę vagą iškastų, bet višta — ne!
Susispaudė Vincuko širdelė. Bet raminosi: „Et jau ta Šileikienė! By10 tik išjuokti visus, niekam nedovanos! Ar negeros vagos, ko bereikia?!”.
Pasilikęs tėvo vietoje, visai persimainė. Tėvo žodžiai: «Pasiliksi mano vietoje, esi vyriausias, turi globėti motiną ir mažesnius vaikus», visados stovėjo jam galvoje. Pirma, būdavo, dažnai erzinasi ir susipeša su savo mažesniuoju broliu ir seserimi, — dabar gi, susibarus jiem, tuojau eina «taikinti», aiškindamas, jog bartis ir peštis negražu, jog reikia geruoju gyventi. Motinai pradėjus verkti, ne tik neverkdavo pats kartu, kaip seniau būdavo, bet ramino ją guosdamas, kad tėtis sugrįšiąs, kad Amerikoje būsią jam gera, kad iš ten parnešiąs pinigų. Tapęs «ūkininku», besidarbuodamas po savo gyvenimą, tarėsi tikrai esąs suaugęs vyrus. Atsimindamas, kaip ką darydavo tėvelis, ir pats dabar taip darė. Tik visa jo bėda buvo, jog negali dar visų darbų pats nudirbti. Rugienas11 tėvas buvo jau užaręs, bet reikėjo dar javus iškulti. Nors didžiai širdį skaudamas, turėjo prisipažinti neatliksiąs to darbo pats vienas. Motina susitarė su vienu kaimynu, kurs žadėjo ateiti iškulti su Vincuko pagalba; už tatai prižadėjo jam duoti truputį grūdų.
V
Jau antras mėnuo ėjo nuo Stonio išvažiavimo. Stonienė seniai jau pradėjo laukti laiško ir negaudama raudojo. Ant galo12 vieną ketvirtadienį Šileikis, nuvažiavęs į turgų, į Luokę, rado krasoje13 laišką. Vincukas, pamatęs jį parvažiuojant, išbėgo, kaip buvo papratęs, patikti ir, gavęs laišką, tekinas įpuolė į trobą.
— Mamele, yra laiškas nuo tėčio!
Stonienė pašoko nuo suolo.
— Ak, Dievuliau! Kas gi dabar perskaitys! Eikime pas Zykų, Jonukas juk paskaito.
Ir tuojau nubėgo kartu su Vincuku į sodžios galą pas Zykų, kurio sūnus mokėjo šiek tiek rašyti. Bet jo nebuvo namie. Motina pasakė, būk turįs netrukus pareiti, ir Stonienei reikėjo laukti. Atsisėdo vargšė su Vincuku, žiūrėdama vis pro langą, ar nepareina Jonas. Nepareina ir nepareina... O čia širdis dreba, taip nori kuo greičiausiai patirti, kas tenai parašyta, taip nori!.. Turi štai laišką rankose, turi surašytus tėvo ir vyro žodžius, ir nieko negali suprasti, nieko išgirsti... Ant galo parėjo Jonas ir perplėšęs laišką, ėmė skaityti. Skaitė jis pamažu, tankiai14 apsirikdamas, kraipydamas žodžius. Bet vis dėlto galėjo suprasti, jog Stonis privažiavo Ameriką laimingai, jog sveikas dabar ir linksmas, nes gavo tuojau gero darbo anglių kasykloje; moka jam labai gerai, sunkiai reikia dirbti, bet užtai ir valgis ir namai šimtą sykių geresni esą, kaip Lietuvoje. Rašė dar, kad esąs pastigęs15 savo pačios ir vaikų, prašė rašyti jam, neužmiršti jo; pabaigoje įdėjo krūvą labų dienų ir graudingų pasveikinimų visiems pažįstamiems. Stonienė verkė graudžiomis ašaroms, ir Vincukui, nors «ūkininkas» stengėsi neverkti, žibėjo akyse ašaros.
— Mažilėlis tas mano! Nabagėlis! — šnibždėjo verkdama Stonienė.
Padėkojusi už perskaitymą, išėjo. Namie ėmė apsakinėti vaikams, ką rašo tėvelis,
— Kasžin, ar toli ta Amerika? — paklausė Juozukas.
— Žinoma, toli — atsakė Vincukas. — Per tokias jūras reik važiuoti, kad baisu! Nedėlią16 turi važiuoti, kol antrą kraštą pamatysit!
— A Jergutėliau! Tai kaip mūsų laiškas neįkrito į tas jūras?
— Kvailys! Juk, turbūt, kokiame maiše ar skrynioje veža, ne taip!
Po vakarienės, Stonienė liepė vaikams padėkoti Dievui, kad tėveliui leido laimingai nuvažiuoti ir darbo gauti. Visi atsiklaupė eilėje ir kalbėjo paskui motinos poterių žodžius, sudėję rankeles ir įsmeigę akis į kybančius ant sienos šventųjų paveikslus.
Ant rytojaus prasidėjo naujas rūpesnis — reikėjo atrašyti. Vincukas patarė mamai eiti į dvarą ir paprašyti panelės parašyti. Stonienė sutiko. Tik pirmiau reikėjo dar nusipirkti popieriaus ir kuvertas17, nes to prašyti panelės negražu. Po pietų Vincelis išėjo tų mažmožių į Užventį. Eidamas vis galvojo, kaip tai negėra nemokėti nė skaityti, nė rašyti. Žmogus lyg aklas esi, paimi laišką ir nieko neišmanai. Kaip dabar būtų gėra, kad jisai mokėtų pats parašyti tėveliui. Parašytų ilgą laišką, surašytų visa, ką tik norėtų... Nereikėtų prašyti panelės... Ir tėvelio laišką galėtų sau skaityti daug kartų, kasdien... Taip malonu klausytis, rodos, kad pats tėvelis kalba... O dabar — perskaitė tas Jonas vieną kartą ir tai dar kažin kaip, ir gana! Ak, kaip jis norėtų išmokti!
Paskaityti ant knygos Vincukas truputį mokėjo, motina per kelias žiemas buvo jį jau į kelias litanijas įstačiusi, bet rašytinių litarų18 jisai visiškai nepažino ir nebuvo matęs.
Ant rytojaus Stonienė apsivilko nauju sijonu, užsirišo ant galvos gražų skepetėlį ir nuėjo į dvarą. Neilgai tetrukus, sugrįžo.
— Panelė parašė laišką, — tarė įėjus į trobą — ir šiandien tuojau išsiuntė į pačtą19. Pone Dieve duok jai sveikatėlę!.. Ir gerumas jos!..
— Ar įrašė, kiek bulbių gavome? — paklausė Vincukas.
— Įrašė, įrašė! Daug prirašė, pilną popierių... Sako, negalima esą tuščio siųsti...
— O ar įdėjo, kad aš pats šatrus vežiau?
— Ką ten dės visokius niekus! Užmiršau ir pasakyti.
— Et, tiktai! — tarė Vincukas nuliūdęs — kad aš mokėčiau rašyti, įdėčiau visą, ką tik panorėčiau...
— Nori — gali išmokti. Ar žinai, ką panelė sakė? Klausinėjo, kiek tu turįs metų, kaip ūkininkauji, ir sako: „Didelis berniukas, reikia jam, sako, mokytis. Išmoks rašyti, galės, sako, pats tėvui parašyti; teateinie, sako, pas mane kasdien, laiko turėdamas”. Sakau jau, tos panelės ir gerumas!
Vincukas pagaliaus nuo suolo pašoko, tą motinos kalbą išgirdęs.
— Ar tikrai, mamele, ar taip sakė panelė? — klausė nekantriai.
— Sakau juk! Ir dar sakė, kad greitai ateitumei, kad dabar turinti laiko, tai reikia, esą, tuo naudotis. Sakeisi juk kelis sykius norįs mokytis. Dabar eik... Tuojau rytoj rytą ir eik, nieko nelaukdamas.
— Eisiu, eisiu, mamele! — Šaukė didžiai nudžiugęs Vincukas. Pamatysi, kaip aš parašysiu laišką tėveliui! Ką tik norėsiu, tą parašysiu!
— Eik, eik, tu vištele — juokėsi motina — Manai, kad tai taip lengva išmokti! Palūkėk, kol dar galėsi tėveliui parašyti! Daug dar privargsi!
— Niekas, išmoksiu, pamatysi!
Visą tą dieną jis vien apie savo mokslą tekalbėjo. Prižadėjo savo seselei, Kazelei, pats pramokęs, išmokysiąs ir ją. Vakare atsigulęs, ilgai negalėjo užmigti iš to didžio džiaugsmo ir nerimo. Džiaugėsi tėveliui parašysiąs pats, mokėsiąs surašyti, ką tik norėsiąs, ir perskaityti tėvelio laiškus: „ Išmoksiu skaityti geriau už Zykų Joną — tarė sau gulėdamas lovoje — skaitysiu kas dieną laiškus nuo tėvelio... Susirašysiu daineles, kurias motinėlė dainuoja ir kurias aš pats moku”. Bet kartu ir neramios mintys spaudė jo galvą: kaip jisai ten lįsiąs į dvarą? Taip nedrąsu... Kaip jisai pasakysiąs panelei, rasit neišgalėsiąs mokytis gerai, panelė rasit šauksiančią ir barsiančią jį...
Ant rytojaus, pietus pavalgęs Vincukas rengėsi eiti į dvarą. Apsivilko žalias kelneles ir naują pilką milinį švarką, kojas apsiavė ilgais batais, kuriais retai teavėdavo. Savo šviesią čiuprelę apsilaistės vandeniu taip dailiai sušukavo, jog išrodė lyg veršis, motinos išlaižytas. Taip apsidaręs, pasiėmė didžią lazdą šunims atsiginti ir išėjo. Motina dar šaukė paskui jo: „Neužmiršk padėkoti panelei už jos gurumą! Pabučiuok į ranką!”. „Na jau, nesirūpink, mamele!” — sušuko jisai, užpykęs, kad gali dar žmonėms į galvą ateiti, jog toks ūkininkas su žmonėmis apsieiti nemokės. Į dvarą buvo netoli, kokio pusantro varsto. Netrukus, pamatė didelius namus su gražia sodžia aplinkui. Jis čia jau kelis kartus buvo buvęs: atnešdavo uogų ar grybų, o paskutinį sykį prašė vaisto savo mažajai sesytei susirgus. Drebančia širdele įėjo pro priemenę į virtuvę, kaip visados eidavo.
— Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! — tarė įeidams.
— Ant amžių amžinųjų! — atsakė virėja, maišydama kaži ką prikaistuvyje. — O ko nori, vaikeli?
— Atėjau pas panelę — tarė Vincukas nedrąsiai.
Tuo pačiu laiku įbėgo į virtuvę pati panelė.
Vincukas, pamatęs ją, tuojau pabučiavo jai į ranką. Toji, glostydama jo galvą, tarė:
— Tai bene Stonių Vincelis?
— Nuje — prašnibždėjo Vincukas, glamžydamas savo kepurę ir paraudonavęs, lyg vėžys.
— Turbūt, mokytis atėjai? — klausė toliau panelė. — Gerai! Zuch vaikinas, kad netingi. Eiva kartu!
Ir nusivedė Vincuką į didelį kambarį, kurio viduryje stovėjo stalas, aplinkui — suolai. Išėmus iš indaujos elementorių, paklausė berniuko:
— Ar moki skaityti?
— Mamelė mokė truputį... Įstatė į litanijas, mišių maldas paskaitau...
— Na, pamėgink, paskaityk iš tos knygelės!
Ir pradėjo Vincukas skaityti pamažu, bet aiškiai, nekraipydamas žodžių. Tečiaus, nors tarytum nebuvo ko, raudo vis didžiau, ir bijodamas, kad panelė neišpeiktų jo skaitymo, įmanė kuo greičiausiai pabėgti. Panelė, tarsi matydama, kas dedasi jo širdyje, tarė juokdamasi ir glostydama jo drėgną čiuprę20:
— Gerai, labai gerai! Nemaniau, kad taip gerai skaitai! Tuojau išmoksi greit skaityti! Jei tik panorėsi, pats nepasijusi, kaip už mane geriau skaitysi. Kiek gražių daiktų galėsi išmokti! Veizdėk21, kiek čia visokių knygelių, visas galėsi išskaityti.
Ir atidarius jai indaują, Vincukas pamatė daug knygų, didelių ir mažų. Ji išėmusi vieną, ėmė rodyti jam paveikslėlius. Buvo tenai visokių žmonių, mažoms akimis, atsikišušiomis lūpomis, dideliais kaltūnais ant galvos ir grandimis nosyje; buvo žvėrių keistų, kokių mūsų šalyje visiškai nėra. Vincukas žiūrėjo, akis išpūtęs.
— Apie viską perskaitysi, išmokęs gerai — tarė panelė. — Viską žinosi, kur tokie žmonės gyvena, kas tat per žvėrys, kaip jie vadinasi. Ar nori apie tatai žinoti, ką?
— Kur nenorėsi! — pasakė Vincukas dabar jau drąsiau.
— Matai! Tai mokykimės, kad kuo reikiausiai galėtumei visa tat patirti.
Ir prasidėjo mokymas. Panelė mokė savotiškai, ne taip, kaip motinėlė. Tuoj ėmė skaityti lengvus, trumpus žodelius. Pabaigus skaitymą, davė jam panelė sąsiuvinį ir pieštuką ir parodė rašyti. Ak, koks tai sunkus buvo darbas! Pieštukas krito iš rankų; tiesių lazdų vietoje, kurias liepė jam rašyti, išeidavo jo kreivos, vingiuotos, lyg upės, o ritiniuko niekaip negalėjo parašyti. Vincukas mažne22 verkė: jam rodėsi, jog niekados negalės nieko parašyti. Bet panelė ne tik nepyko dėl jo nemokėjimo, bet dar šypsodama tarė:
— Bus gerai! Iš pradžios visados sunku, ranka, mat, neįpratusi!
Pasibaigė tos dienos mokslas. Panelė liepė Vincukui ateiti visados anksti, taip kad pietums galėtų jau namo grįžti. Vincukas pabučiavęs panelei abi rankas, išgrįžo namo.
VI
Tokiu būdu pradėjo Vincukas mokytis. Kasdieną iš ryto, pašėręs karvę, arklį ir avį, bėgo į dvarą su knygele ir sąsiuviniu rankoje ir sėdėjo tenai apie tris valandas, grįždamas tiktai pietums. Ar lietus lijo, kaip iš maišo pildamas, ar šalti vėjai ūžė ir gaudė — jis visados ėjo, nepraleisdamas nė vienos dienos. Tik, atėjus kokiam reikalui ūkyje, nebegalėjo kartais kokią dieną nubėgti pas panelę. Kartais reikėjo nuvežti į maitiną rugių ar miežių pūrelį, kartais į turgų važiuoti su žąsimis. Kinkė tada savo bėruką, seikėjo grūdus, dėjo su motinėlės pagalba į ratus, atsisėdęs ant maišų, važiavo sau į malūną, lyg tikras ūkininkas. O kaip vėl buvo malonu vežti kartu su motinėle žąsis į Luokę! Pardavus žąsis, mamelė nupirkdavo jam kokį riestinėlį, visados ir kitiems vaikams po kokį vieną parveždavo. Kaip jie džiaugdavos! Linksma jam buvo važiuoti su motinėle pasiraginant, kur reikdavo, savo bėruką... Tečiaus negalėdavo užmiršti, jog štai šiandien praleido lekcijas23; važiuodamas vis galvojo, ką parodys, ir labai gaila jam buvo, kad jis to negirdės ir nepamatys. Mokslas taip jam tiko, jog ne tris valandas, bet ir visą dieną, rodos, sėdėtų rašydamas, skaitydamas, užvis panelės pasakojimų klausydamas. Panelė ne jį vieną mokė: ateidavo pas ją dar ir kitų vaikų, mergaičių ir berniukų. Žinoma, būryje dar linksmiau mokytis: kiekvienas, stengiasi geriau paskaityti, gražiau parašyti; išmokus ką nors gerai ir balsu atsakant, malonu matyti, jog visi klauso ir girdi. Panelė pasakojo jiems apie visokius gražius daiktus: kaip Viešpats Jėzus užgimė ir gyveno, kaip mokė žmones ir mylėjo juos, kaip jį žydai nužudė; pasakojo apie žemę, kokių ant jos žmonių gyvena, kokių yra kalnų, kokios kur šalys ir gyvuliai; mokė, kaip senovėje išrodė mūsų šalis, kaip gyveno ir ką dirbo mūsų protėviai. Mokė taip pat gražių eilių ir dainelių. Vincukas klausėsi visados ausis ištempęs, nė vienas žodis nepralėkdavo pro šalį jo ausų; atmindavo viską taip gerai, jog vakarais mažne viską galėjo atkartoti motinėlei ir vaikams. Vaikai taip priprato jo pasakojami, jog vakarais, susirinkus visiems troboje, tuojau puldavo prie Vincuko prašydami: „Vinceli, pasakyk, ką šiandien sakė panelė!”. Ir Vincukas pasakojo, nes norėjo labai, kad ir motinėlė ir vaikai žinotų apie tokius gražius daiktus; tada ir jam, rodos, maloniau buvo. Vieną dieną parbėgęs tuojau sušuko :
— Ar žinote, kokia mūsų žemė? Apskrita, kaip obuolys! Rodė mums panelė tokį didelį rutulį, kur yra parodytos visos šalys ir jūros, kaip kad yra ant žemės. Ir žemė tokia, kaip tas rutulys.
— Na, na — tarė motina — iš kur jau taip kas gal žinoti, kokia ta žemė? Juk niekas visos apmatyti negali.
— Apmatyti negal, bet kitaip sužinojo. Mokytieji žmonės išvažiavo iš savo namų, važiavo, važiavo, vis tiesiai tolyn, niekur nesisukdami, ir parvažiavo atgal į savo namus, tiktai iš antros pusės. Juk jei žemė būtų ne apskrita, tad būtų, kaip tas stalas, plokščia, tad jie būtų kur nors galą radę, būtų privažiavę kokį nors kraštą; o veizdėkite, štai — sakė, paėmęs didelę roputę, — jei aš iš tos šit vietos pradėjęs trauksiu pirštą vis tolyn, pagrįšiu štai į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjau traukti, — apėjau roputę aplinkui!
Motina ir vaikai žiūrėjo į roputę klausydami atsidėję ir stebėdamiesi.
— Manote, kad saulė eina dangumi, ką? — tarė toliau Vincukas. — Netiesa, neina! Taip tiktai mums rodosi! Ne saulė eina, tad žemė sukasi aplink saulės.
— O Jergutėliau, ką tas šneka! — sušuko Kazytė. — Mamele, ar girdi?! Juk visi matome, kad saulė atsikelia, eina per dangų, leidžiasi vis žemyn ir paskui užeina už žemės! O tu sakai, kad ne! Neapgausi mūsų, ne!
— O ar atmeni, kaip, važiuojant greit, rodos, jog mes stovime ant vietos, medžiai gi, namai, kerai nuo mūsų bėga? Ar neatmeni?
— Atmenu — tarė Kazytė.
— O juk medžiai stovi, tik mes važiuojame. Taip pat ir su saule: mes nejaučiame žemės sukimosi, ir mums rodosi, kad tai saulė eina, o mes stovime ant vietos.
Dabar jau Kazytė nebeturėjo ko pasakyti. Nustebusi žiūrėjo į Vincuką ir tarė:
— Koks tu esi mokytas, Vinceli! Viską žinai! Ir aš norėčiau eiti pas panelę!
— Palauk — pasakė Vincukas — dar maža esi už poros metų, rasit, ir tave pamokys.
Kartais vėl, vakare, dar neuždegus žiburio, susėsdavo visa šeimyna prie krosnies, ir Vincukas pasakodavo ką nors naujai išgirstą. Vieną kartą sakė panelę pasakojus apie Lietuvą, apie Lietuvos miestus, ir taip kalbėjo:
— Mamele, tu žinai, kad yra toks miestas, Vilnius. Yra dar tenai Ašmenos Vartuose24 stebuklingas Panelės šv. paveikslas. Panelė sakė mums šiandien, kas jį įkūrė seniai, labai seniai, kada dar lietuviai savo karalius turėjo, Lietuvos karaliumi buvo Gediminas. Jis buvo labai narsus, turėjo daug kareivių, daug visokių turtų. Kas tik užpuldavo mūsų žemę, norėdamas pagauti sau kokį žemės plotą, ar tat vokietis, ar lenkas, ar gudas — tą Gediminas tuojau nuveikdavo ir neleisdavo plėšti Lietuvos. Užtat visi priešininkai jo bijojo iš tolo. Tada lietuviai buvo dar stabmeldžiai; netikėjo Dievą ir į Viešpatį Jėzų, bet dirbos sau tokius dievaičius iš medžio ir meldėsi prie jų. Vieną sykį Gediminas karalius su savo tarnais ir daugybe visokių kunigų — taip tada didi ponai vadinosi — išvažiavo medžioti. Kunigai jojo gražiais arkliais; jų balnai buvo auksu ir sidabru išsiūti; prie šonų turėjo prisikabinę aštrius kalavijus, už juostos užsikišę smailius peilius, rankose turėjo tokius ragus, iš kurių pūtė, kaip vamzdžiais vamzdžiavo. Šaudyklių tuomet dar nė žinoti nežinojo, nes nemokėjo dar dirbti parako, taigi priešininkus ir žvėris kalavijais ir saidokais25 temušo. Tarnai vedė šunų daugybę. Taip tą kartą visi nujojo į girią. Visą dieną medžiojo, bruzdėjo po mišką, net giria visa skambėjo. Atėjus vakarui, visi pavargę, išalkę, susirinko į būrį ant kalnelio. Tarnai suvilko visos užmuštuosius žvėris. Kiek ten jų buvo! Ne kiškių ir lapių, kaip dabar mūsų žemėje kad yra, bet kitų visokių, tokių didelių, kokių dabar pamatyti nebegalima: briedžių, ilgais, lyg medžio šakomis, ragais, vilkų, gauruotųjų lokių. Ir tada buvę giriose dar taurų, labai didelių panašių į karves gyvulių. Pats Gediminas karalius užmušo didžiausi taurą... Dar nebuvo matę tokio didelio visi nustebo. Tuo tarpu tarnai pakūrė ugnį, pastatė iš drobės palapinę ir pritaisė vakarienę. Pavalgę ir pagėrę karalius su ponais panorėjo miego. Namo grįžti buvo toli, naktis buvo tokia šilta, romi26, be jokio vėjo, kad Gediminas įsigeidė čia pat pernakvoti! Ta vieta didžiai jam patiko: tas kalnas, kur ilsėjosi, buvo apaugęs senais ąžuolais ir baltais beržais, pakalnėje plaukė Neries upė. „Kaip čia gražu bus nakvoti! — tarė karalius — Pritaisykite tuojau guolius!”. Tarnai tuojau suvilkę lokenas27, sutaisė iš jų guolius ir netrukus visi atsigulė ir užmigo. Ryto metą karalius atsikėlęs tarė: „Nuostabų sapną aš sapnavau šią naktį! Rodėsi man, jog ant to kalno stovėjo didelis, didelis geležinis vilkas. Taip baisiai jis kaukė, lyg kad jo viduje šimtas kitų vilkų glūdėtų. Kažin, ką tas sapnas gali reikšti?”.
Niekas negalėjo išgalvoti. Bet karalius būtinai norėjo žinoti, ką reiškia tas nuostabus sapnas. Netoli kalno, miške, stovėjo bažnyčia. Žinoma, buvo ji stabmeldžių pastatyta ne Dievui, bet dievaičiui Perkūnui, kurį lietuviai tada laikė už savo Dievą. Prie tos bažnyčios gyveno vyriausiasis Lietuvos vaidila, toks kunigas, vadinamasis Krivaitis. Lietuviai labai jį gerbė: ką jis pasakė, tas buvo šventa. Gediminas, atsisėdęs ant arklio, nujojo pas Krivaitį prašyti, kad išaiškintų jam sapną. Vyriausiasis kunigas, išklausęs jo, valandėlę pagalvojęs, paskui taip tarė: „Šviesiausiasis karaliau! Tavo sapnas štai ką reiškia: tas geležinis vilkas yra tat miestas, kurį tu turi pastatyti ant to kalno; tas miestas bus toks tvirtas, kaip geležis; nors mūsų priešininkai daug sykių užpuldinės jį, norės sugriauti ir sudeginti, bet nieko neveiks, jis visados stovės ir atgins nuo priešininkų mūsų tėvynę. O tie vilkai, kurie kaukė geležinio vilko viduje, yra tatai galingieji to miesto vyrai. Daug jų bus tame mieste ir bus jie tokie galingi, jog garsas apie juos skambės plačiai po pasaulį, kaip tų vilkų kaukimas”. Gediminui patiko labai toks sapno išaiškinimas. Jisai pastatė miestą ant to kalno, kur nakvojo ir pavadino jį — Vilnius; paskui pats persikėlė į jį gyventi ir visi Lietuvos karaliai tenai gyveno. Ir paskui viskas taip buvo, kaip sakė Krivaitis: miestas greit ėjo platyn, augte augo, buvo tvirtas ir lobingas, daug garsingų vyrų iš jo išėjo. Ir dabar, nors jau seniai nebėra Lietuvos karalių, tečiaus Vilnius tebestovi gražus ir didelis. Kokių ten esą bažnyčių gražių! Toje vietoje, kur tada stovėjo Perkūno šventykla, dabar yra puikiausia bažnyčia, ir po didžiuoju altoriumi galima pamatyti aukuras, kur senovės lietuviai degino ugnį savo dievaičiui Perkūnui. Tyčiomis laiko tą vietą, kad kiekvienas galėtų pamatyti, kaip meldėsi mūsų senoliai ir kokias šventyklas turėjo. Rodė mums panelė Vilniaus paveikslus, mačiau ir tą bažnyčią, ir tą Perkūno aukurą... Nė apsakyti negalima, kaip ten gražu!
— Ką ir besakysi! — tarė Stonienė. — Ir aš labai norėčiau pamatyti Ašmenos Vartus, pasimelsti prie stebuklingojo Motinos Švenčiausiosios paveikslo. Bet ką padarysi! Pėsčiai sunku nueiti, tokia tolybė...
VII
Vincukas buvo dabar labai užimtas. Atsikėlęs rytą, turėjo pašerti ir pagirdyti savo kelis gyvulius, kūrė ugnį motinai virti pusryčius, paskui, pavalgęs, bėgo į dvarą. Parėjęs valgė pietus, po pietų darbavosi vėl savo akyje. Kiek galėdamas, padėdavo ir motinai: prinešdavo jai vandens, privilkdavo šatrų, nešė jovalą paršui, roputes skuto. Stonienė turėdama daugiau laiko, paėmė vilnas verpti ir tokiu būdu uždirbdavo kelis skatikus. O vakarais Vincukas išsiimdavo iš skrynios savo sąsiuvinį ir knygą ir mokėsi, ką buvo uždavusi panelė rytojui. Sunku be galo buvo jam iš pradžios rašyti: niekaip neparašydavo apskrito ritiniuko. Kiek nesistengė, kiek nevargo, vis ne taip ir ne taip, kaip panelės rašyta. Bet savaitei praėjus panelė pradėjo girti, kad raidės esančios geros, ir sulig tuo laiku ėjo kaip iš mašinos.
Kokiam mėnesiui praslinkus, kada panelė turėjo atsakyti Stoniui ant antro jo laiško, Vincukas taip pat, nors kreivai ir didžiomis raidėmis, bet savo paties ranka įrašė: „Bučiuoju tėveliui rankas. Vincukas Stonis”. Koks tat buvo džiaugsmas! Sunku ir apsakyti. O dar didesnis, pagalvojus, kaip tėvelis, tuos jo parašytuosius žodžius pamatęs, bus laimingas, kaip jis džiaugsis, kad jo sūnus jau moka rašyti. Vincukas, rodos, lėkte nulėktų į Ameriką, per visas jūras-marias, kad tą tėvelio džiaugsmą pamatytų.
VIII
Buvo jau vėlyvas ruduo. Žemė liūdnai terodė: visur juoda, nešvaru, bjauru. Keliai juodais purvais užkloti, laukai tušti ir pilki, medžiai pliki, sudlapę; nuo kiekvienos jų šakelės varvėjo lašai, ir, rodėsi, jie verkia gailėdamiesi taip greitai praslinkusios vasaros. Nuliūdęs, matydamas vien tokius nelinksmus reginius, pakeldavai akis aukštyn, ieškodamas paguodos danguje. Bet nė tenai neatrasdavo žmogus linksmumo: pilkas, apsiverkęs dangus neleido nė vienam saulelės spinduliui žvilgterėti tą mūsų nuliūdusią žemę. Pilka buvo ir dvaro kambaryje, kuriame mokėsi vaikai. Vaikų būrelis sėdėjo aplink stalą: vienas skaitė, kiti rašė. Panelė, vaikščiodama apie28 stalą, žiūrėjo į sąsiuvinius, taisė, gyrė, peikė.
— Na, Juozuk, tavo raidės, kaip girtuokliai, į visas šalis virsta! O tu, Petriuk, kam praleidi raides? Ar negali pagalvoti gerai ir parašyti, kaip reikia! O, Vincelis jau gerai rašo! Matai tik, koks mokytas žmogus! — Vaikai taisė savo paklaidas, žiūrėjo vienas kitam į sąsiuvinį, norėdami žinoti, kaip kurio paradyta, juokėsi iš panelės juokingų žodžių. Pabaigus jiems rašyti, panelė atsisėdo stalo gale ir tarė:
— Dabar klausykite! Pasakysiu jums, kas tat yra debesiai ir iš kur imasi.
Nutilo, vaikai sėdėjo, lyg musės. Ir panelė taip pradėjo.
— Ar esat matę, kaip motinėlė vandenį verda? Vanduo katile, pradėdamas kaisti, ima garuoti, o kad jau labai įkaista, garai, kaip dūmai kokie, kyla ir kyla iš katilo aukštyn. Kodėl taip darosi? Todėl, kad vanduo apšildamas suskysta, t.y. dalijasi į mažutėlius lašelius, randas toks lengvas, jog pasikelia aukštyn. Ir mes jau tada nebeįmatome atskirų lašelių — taip jie yra maži — tik matome lyg kokius dūmus, susispietusius ties katilu, ir sakome, jog tat yra garai. Garai plauko sau po trobą. Bet nulėkę toliau nuo ugnies, kur nėra taip šilta, tie mažučiai vandens lašeliai tuojau apšąla, susitraukia po kelis į krūvą, randas suokus, persimaino į didesnius lašus ir krinta žemyn. Jei mes laikysime ranką ant garų, mūsų ranka sušlaps, nes garai apšalę susilies į lašus ir nukris ant mūsų rankos. Taip pat yra ir ant lauko. Vanduo upėse, ežeruose, jūrose, balose įkaista nuo karštų saulės spindulių, lengvėja ir pasikelia aukštyn į orą; kol tie garai tebėra žemai, mes dar jų nematome, bet pasikėlus jiems labai aukštai ir susivienijus į didžius gabalus, jau galima pastebėti. Vadiname juos debesiais. Taigi debesiai, tie, kur plaukia aukštai ties mumis, ties mūsų galvomis, yra tat garai, tokie pat, kaip tie, kurie išeina iš verdančio katilo. Vėjas nešioja tuos debesius po visą pasaulį. Kol oras aplink juos yra šiltas, debesiai vis tebeplaukia, bet, papūtus šaltesniam vėjui, tuojau atšalsta, garai susilieja į vandens lašus, lašai sunkūs nebegali susilaikyti ore ir krinta ant žemės. Mes tada sakome: lietus lyja arba tiesiog — lyja. Na, ar visi supratote?
— Supratome! — sušuko visi vaikai.
— Kartais tuos garus ir pasikeliant nuo žemės matome, — atsiliepė Vincukas — Vakarais žemai, ties pievomis, ties mūsų Venta, stovi tokis rūkas, kaip garai kad eina iš katilo.
— Taip, — atsakė panelė — Bet tatai tik vakarais matome, nes vakare oras visados yra šaltesnis ir tie mažučiai lašeliai susivienija į kupetikes, didėja, ir galime juos pamatyti. O dienos metą nė jokio rūko (miglos) nepamatysi, nebent rudenį, kada oras šaltas. Juozuk, pasakyk man dabar, kaip pasidaro debesiai?
Juozukas, kokių dešimties metų berniukas, pasitaisęs savo suole, pradėjo:
— Kaip mamytė užkais katilą, vanduo pradeda virti; garai išeina, pasikelia... paskui, priėjus garų pilnai trobai, mamytė atidaro duris, garai tada išeina laukan, pasikelia aukštyn ir yra debesiai...
— Cha, cha, cha! — prasijuokė visi vaikai.
— Tavo mamytė, turbūt, didelius katilus kaito, — tarė panelė šypsodama — kad iš jūsų trobos tiek debesų išeina!
Vaikai dar didžiau ėmė juoktis, o Juozukas sėdėjo susigėdinęs, akis žemyn nuleidęs.
— Gana, vaikai! — subarė panelė. — Negražu juoktis iš kieno nors nežinojimo; o dar kažin, ar jūs geriau pasakysite?
— AŠ pasakysiu! — atsiliepė Jonukas.
Ir iš tikro, labai gerai atkartojo viską, ką panelė buvo sakiusi apie debesis.
Debesų mokslas pasibaigė.
Paskui prasidėjo šventoji istorija. Panelė pereitą sykį buvo sakiusi vaikams, kaip Viešpatis Jėzus, vaikščiodamas po visą žydų žemę, mokė ir gydė žmones. Dabar liepė Petriukui atkartoti apie tatai.
— Viešpats Jėzus vaikščiojo po žydų žemę — pradėjo Petriukas — vaikščiojo vaikščiojo po žydų žemę...
— Ir ką gi jisai dirbo vaikščiodamas? — klausė panelė.
Petriukas tylėjo.
— Na, ką gi? Ko jisai vaikščiojo, dėl ko nesėdėjo namie?
— Ėjo ubagais — atsakė pagalios Petriukas — bėdinas buvo, kitas davė duonos gabalą, kitas pinigų...
Vaikai vėl ėmė balsu juoktis. Jau čia ir panelė negalėjo susiturėti neprasijuokus. Ilgai paskui aiškino ji Petriukui, ko vaikščiojo Viešpats Jėzus.
— Dabar gal Marcelė pasakys mums eiles — netrukus tarė panelė.
Tuoj Marcelė, nedidelė mergaitė, didžiomis mėlynomis akimis ant apskrito, išblyškusio veidelio, ėmė sakyti:
Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka.
Ten mūsų tėvynė, graži Lietuva;
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Tegu bėga mūsų upės į jūras giliausias,
Tegu skamba mūsų dainos po Šalis plačiausias!
Sakė aiškiai, neskubėdama, nė sykio nepaklydusi.
— Gerai, Marcele, labai gerai! — pagyrė panelė.
— O ar negalėtumėte man dabar pasakyti, kas tat yra tėvynė?
— Tėvynė — atsakė tuojau Vincukas — yra tat žemė, kurioje užgimėme ir gyvename. Tėvynė yra mums kaip motina, reikia ją taip pat, kaip ir motiną, mylėti.
— Gerai sakai, Vinceli, — atsake panelė. — Žiūrėkite tiktai, ar ne motina: štai turite marškinius, o tie marškiniai iš ko? Iš linų; o tie linai išaugo mūsų tėvynės laukuose; vilkite vilnų drabužiais; vilnas turime nuo avių, kurias peni taip pat ta mūsų žemė savo žolėmis ir žiedeliais. Valgome duoną iš grūdų, pribrendusių ant tos mūsų gimtinės žemelės. Dainuojame daineles, kurias yra sudėję ir dainavę žaliuose miškuose ir lygiuose tos tėvynės laukuose mūsų protėviai. Viską turime iš tėvynės. Tėvynė daug mums duoda, užtai ir mes turime jai šįtą duoti, turime kaip nors savo dėkingumą jai parodyti. Turime mylėti visa, kas tik jos yra: mylėti tą juodą žemelę, gerai ją dirbti, mylėti žmones, savo draugbrolius, tos pačios žemės vaikus, mylėti savo daineles, savo kalbą, kad ir mums kartais nelabai gerai būtų tėvynėje, nors kitur gautumėme baltesnės duonos, nereik apleisti savo šalies, reikia rūpintis, plušėti, kad ir joje ta duona eitų visiems baltyn. Kad pamatytumėte, kaip karštai kitą kart mūsų tėvelių mylėta savo tėvynė, pasakysiu jums vieną atsitikimą.
Buvo tat seniai, labai seniai, dar daug seniau už tą Gėdiminą karalių, kurs Vilnių įkūrė. Lietuviai buvo stabmeldžiai. Gyveno tada Lietuvoje du garsingi vyrai, du broliai — Vidėvūtas ir Birutėnas. Vidėvūtas buvo Lietuvos karalius, Birutėnas vyriausias kunigas, vadinamasis Krivaitis. Abu juodu būvo labai išmintingi ir rūpinosi lietuvių laime. Išleido jiems visokių gerų įstatymų, visus nuskaustuosius gynė, teisingai teis susibarusius. Po visą Lietuvą ėjo garsmas29 apie jų dorybę, teisingumą, išmintį ir narsumą, ir visi lietuviai gerbė juodu, kaip kokius nelyginant dievaičius. Juodu labai tarp savęs mylėjosi, vienas antram duodavo patartis, vienas antram padėdavo valdyti ir tvarkyti Lietuvą. Taip besidarbuodami apie tėvynės naudą, susilaukė žilos senatvės. Ir nors visą savo amžių dėl tėvų žemės juodu vargo ir vien tik tėvynės gerove rūpinosi, jiem tečiaus rodėsi, jog dar maža yra padarę. Ir sumanė atiduoti savo gyvybę tėvynei. Reikia žinoti, jog lietuviai, būdami stabmeldžiais, tikėjo, kad jų dievaičiams labai patinka, jei koks žmogus padaro sau galą jiems pasišvęsdamas, ir kad žmogus atidavęs savo gyvybę dievaičiams, gali iš jų ką tinkamas išprašyti. Ir Vidėvūtas ir Birutėnas, karštai mylėdami savo kraštą, norėjo išprašyti iš dievaičių, kad ji būtų visados laiminga, ir nepasigailėjo savo gyvybės. Ramuvoje, kur juodu gyveno, netoli šventojo ąžuolo, tarnai sukrovė iš medžių šatrų didelį, aukštą laužą. Žmonės, išgirdę apie savo karaliaus ir Krivaičio pasiryžimą, minių miniomis suėjo į Ramuvą ir susirinko aplink laužą. Visų širdys pilnos buvo gailesio, akys ašarų. Laužas jau buvo pabaigtas. Tada pasirodė Birutėnas ir Vidėvūtas ir pamažu užlipo ant laužo. Abiejų plaukai buvo balti, abudu buvo apsivilkę baltais ilgais rūbais ir stovėdami aukštai ant laužo, išrodė, lyg du balti balandėliai. Žmonių minios, pamatę juodu, pradėjo siūbuoti, ir suriko gailiu, balsingu verksmu. Bet Vidėvūtas pamojo ranka, kad nutiltų, ir taip pasakė: „Mieliausieji mūsų broliai! Žinote, jog per visą savo amžių darbavovos savo brangiajai tėvynei, rūpindamiesi jūsų laime, kovodami su mūsų visų priešininkais. Tečiaus, tėvynė yra mums taip brangi, jog vis dar, rodos, mažai ją mylėjova, todėl noriva dabar atiduoti ir savo gyvybę dievaičiams, idant jie už tatai nuleistų jums laimę ir priešininkai nenuveiktų mūsų Lietuvos. Esava jau seni, nebegaliva tiek darbuotis, kiek ligi šiol, tad nors tokiu būdu prisidėsiva prie jūsų laimės ir gerovės. Mylėkite tėvynę, ginkite ją nuo priešininkų, gyvenkite vienybėje!”.
Minia, kaip vienas žmogus, klausėsi tų žodžių: tyla viešpatavo giliausia, visi norėjo išgirsti gerai paskutinius savo mylimojo karaliaus žodžius. Diena buvo šviesi ir šilta; aukso saulutė švietė ant giedraus dangaus ir bučiavo savo spinduliais baltas didvyrių galvas, tarsi norėdama padžiuginti juos paskutini sykį, paukšteliai čiulbėjo medžių šakose, lyg dainuodami jiems atsisveikinimo dainas. Pabaigus kalbėti Vidėvūtui, tarnai uždegė laužą. Sausi medžių pagaliai ir šatrai užsidegė greit, ugnis vis šoko aukštyn; damai pasikėlė ir apsupo du baltus stuomenis ant laužo viršūnės. Žmonės vėlei skaudžiai suriko... Netrukus užsidegė ir rūbai, paskui viskas užgriuvo ir degančių medžių krūva pridengė tuodu Lietuvos didvyrius .
— Na, vaikai, ar patiko pasakojimas? — paklausė panelė pabaigus.
— Labai, labai patiko! — sušoko vist.
— Mes dabar, būdami krikščionys — tęsė panelė, — žinome, jog Dievas nenor nuo mūsų tokių aukų, jog padaryti sau mirtį yra didelis nusidėjimas. Bet Birutėnas ir Vidėvūtas nepažino tikrojo Dievo ir, tikėdami į savo dievaičius, darė tą, kas, jų nuomone, galėjo suteikti tėvynei didžiausią laimę. Ir nepasigailėjo nė brangiausio daikto — savo gyvybės. O mes ar taip pat stengiamės nors truputėlį prisidėti prie mūsų tėvynės laimės? Būti dori, daug sužinoti, daug išmokti, kitus pamokyti, kitus šelpti, būti savo broliams pavyzdžiu — vis tat yra tėvynės laimė. Argi mes stengiamės prie to, vaikeliai? — Vaikai nieko neatsakė — Užsirašykite, vaikai, tų dviejų didvyrių vardus, kad neužmigtumėte ir visados atmintumėte, kaip jie tėvynę mylėjo.
Lekcijos buvo pabaigtos. Vaikai, sudėję savo knygas ir sąsiuvinius, atsisveikino su panele, bučiuodami jai į ranKą. Priėjus Stasiukui, mažiausiajam iš viso būrelio, panelė paėmė jį už rankos ir tarė:
— Norėjau tavęs vieno daikto paklausti, Stasiuk. Turbūt tu savo ausyse karvę statai, kad tokios juodos?
Stasiukas paraudo ir glemžė kepurę rankose.
— Bet juk ir karvidę kartais išvalo, Staseli! Xa, su Dievu!
Išsėdėję ramiai kelias valandas, vaikai turėjo sau atsilyginti. Išėję tuojau ėmė bėgioti, vienas kitą gainioti, kepures svaidyti. Išsijudę, pradėjo kalbėti apie lekcijas.
— Neduok Dieve, kokia gėda Stasiukui! — tarė Jonukas. — Jau tu, Stasiuk, rytoj tik neateik tokiomis ausimis.
— Išvalyk nors syk savo tvartą! — pridėjo Petriukas.
— O tu, Petriuk, ar nebuvai vieną sykj atėjęs juodomis rankomis, a? Ar jau užmiršai, kaip panelė barėsi?
— A, Jergutėlyčiau, kaip panelė gražiai pasakojo! — stebėjosi Marcelė. Tik kunigu jai būti ir pamokslus sakyti!.
Visiems vaikams buvo arti namai, vienas Vincukas toliau teturėjo eiti. Pasiliko ant galo vienas ir ėjo sau, galvodamas vis apie Birutėną ir Vidėvūtą.
— A Jergutėliau! Kaip galima išdrįsti gyvam į ugnį listi! Neduok Tu, Dieve!.. Tai tu man taip mylėk savo žemę! — tos mintys vis negalėjo išeiti jam iš galvos.
IX
Lapkričio mėnesio gale pradėjo šalti, o netrukus ir gausiai prisnigo. Pasidarė neblogas kelias. Žmonės, kurie per tuos purvynus sėdėjo namie, dabar krutėjo: ėmė važinėtis į mišką, vežti grūdus. Ir mūsų Vincukas džiaugėsi sulaukęs gero kelio, nes jau malkos baigėsi. Būtų šeštadienis. Vincukas tuojau po pusryčio ištraukė roges, pakinkė bėruką ir nuvažiavo į mišką šatrų. Dar vasaros metą Stonis ėjo dienas į dvarą; už tat ponas davė jam išsikirsti savo miške kelis vežimus šatrų. Vincukas rudenį prisikirto, kiek reikėjo, tik bereikėjo parsivežti. Taigi apsidaręs kailiniukais, užsikišęs kirvį už diržo, veltinę (tūbinę) kepurę ant galvos užsimovęs, sėdėjo Vincukas ant rogių ir linksmai varė savo bėruką, nuolat šaukdamas: „Ei, bėruk! Olia, olia, balandėlė!”.
O bėrukas ir neraginamas bėgo, lyg stirna. Ilgai stovėdamas be darbo įgijo daug vieko. Be to Vincukas taip jį gerai prižiūrėjo — šėrė ir girdė, kaip įmanydamas — jog arklys suriebėjo, sugražėjo ir išrodė, lyg koks žviginis. Kaip Vincukas mylėjo savo bėruką! Įpildamas jam į prakartą vandens, ar užkišdamas šieno, niekados neužmiršdavo paglostyti ir pasikalbėti. Dažnai pakreikdavo jam šiaudų, kad sausai stovėtų. Atrado kažin kur kerčioje seną grandyklę, turbūt kitą kart tėvelio pirktą. Koks tada buvo jo džiaugsmas! Pradėjo savo bėruką šveisti, kasdieną šukuoti, lyg kokį iš pono arklidės. Arklys tuojau pradėjo kitoniškai išrodyti: plaukai ėmė blizgėti, pats suriebėjo. Vincukas nė vienų pietų, nė pusryčių nepavalgęs, nepalikęs iš savo dalyko nors mažučio duonos kąsnelio bėrukui. Užtat bėrukas taip prie jo prijunko, jog, pamatęs savo mažąjį poną įeinant į tvartą, kreipdavo prie jo galvą, patyliais žvengdamas iš džiaugsmo. „Labas rytas, bareli!” — sakydavo Vincukas, ateidamas šerti jo iš ryto. Bėrukas atsakydavo žvengimu. Paskui Vincukas priėjęs bučiavo jam į nasrus, o bėrukas laižė Vincukui rankas.
Diena buvo labai graži. Aukštai dangus giedrus, be jokio debesėlio, tamsiai mėlynas, žemai žemė balta-baltitelaitė. Saulė spindėjo, atsimušdama nuo sniego, spindinčio lyg šv. Jono vabalėliai. Važiuoti buvo neapsakomai malonu ir Vincukas norėjo ilgai dar taip sau keliauti. Bet miškas buvo netoli ir netrukus pasirodė. Kas buvo jo gražumas! Vincukas žiūrėjo į žalias egles sniegais apibarstytas, į laibas, aukštas pušis, (tankius krūmus, apsupusius mišką, lyg kokiu pilku vainiku, ir manė: „Oje, kaip gražus dabar miškas! Teisybė pasakyta tose eilėse, kuriu dabar mokomės — Ten mano tėvynė, graži Lietuva!”. Ir užtraukė laibu balseliu: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka” taip skardžiai, kad net bėrukas apsidairė, tartum norėdamas pamatyti, ar tikrai jo ponas dainuoja. O tam ponui taip pamėgo dainavimas, jog kraudamas šatrus į roges dainavo ir dainavo, net miškas skambėjo: balsas lėkė per tylią girią toli, toli, ir plačiu atgarsiu atsimušdavo nuo apsnigtų pušų. Prikrovęs roges, važiavo jau pamažu, nes gailėdamasis savo bėruko, pats pėsčias ėjo šalia. Pavargęs bedainuodamas, ėmė galvoti apie savo mokslą, apie tat, ką buvo girdėjęs nuo panelės.
— Teisybę panelė sako, kad tėvynė tat lyg motina — tarėt sau — štai ir tie šatrai išaugo tėvynėje, iš tos žemės. Kaip gi nemylėti tos savo žemelės, kad ji viską mums duoda... Ir peni, ir apdaro, ir šildo... Tikrai, kaip motina! O tėvelis štai apleido tėvynę, išėjo sau į Ameriką... Bet juk ne visiškai jos išsižadėjo, išėjo tik to, kad užsidirbtų pinigų, ir paskui vėl sugrįš, ir dar geriau bus ir tėvynei: pripirks žemės, galės geresnį ūkį įsteigti, galės vaikus leisti mokytis kur nors, kad žinotų jie, kaip reikia tėvynei tarnauti. Juk taip ir nuo motinos galima išeiti, o uždirbus pinigų sugrįžti ir atnešti jai tuos pinigus... Kas kita, kad tėvelis būtų išėjęs ir visai, niekados negrįžtų jau atgal į tėvynę... Tai vistiek, kaip kad kas savo motiną pamestų, išsižadėtų jos amžinai... Tėvelis sugrįš į tėvynę, neišsižadės!
Ketvirtą vežimą kraudamas, pamatė Vincukas kiek toliau, po pušimi, kupetą laibų (tėvų) beržinių rąstelių.
— Ak, kokie gražus rąsteliai! — tarė jis sau apžiūrėdamas juos. — Tai būtų geri mamelei prasikurti. Kad nors vieną tokį turėtumėme, kaip mamelė džiaugtųs!
Žiūrėjo, žiūrėjo ir atėjo jam noras vieną rąsčiuką paimti. Išskyrė dailiausią. Kažin dėlto! — dinktelėjo jam — juk svetimas daiktas, ar galima imti? Bet tuojau nusiramino: ar čia didelis daiktas, toks mažutis rąstelis! Vieni niekai! Kad taip iš svetimo sodo ką paimtum, ar iš lauko — tad kas kita, niekados nepaimtų: savo amžiuje nebuvo mažiausio obuolėlio nuo svetimo medžio nuskynęs; tėvelis ir motinėlė nuolat mokė, jog nevalia svetimų vaisių, nė uogų imti. Bet čia kas gi! Nors miškas ir pono, bet ar ponas jį augino, ar diegė? Dievas pasėjo, Dievas užaugino... Ir ar čia ponas bent pajus, netekęs to rąstelio? Ką jam tas rąstelis!
Taip galvodamas, įdėjo rąstelį po apačia, o ant viršaus prikrovė šatrų. Bet kažin dėl ko neramu jam pasidarė, tartum kokia kirmėlė lindo į širdį. Norėdamas nusiraminti, priduoti sau linksmumo, šaukė nuolat savo bėrukui: „Na, bėruk! Olia, olia balandėli!”. Bet tai nieko negelbėjo, kirmėlė vis nenustojo graužus širdies. Pradėjo sau manyti apie savo lekcijas, steigdamasis atminti, ką buvo girdėjęs nuo panelės, bet mintis tuojau bėgo prie rąstelio... Ir negalėjo jų suturėti30 ant kitų daiktų. Parvažiavus jam namo, buvo jau gerai pradėję temti. Pastatė savo bėruką tvarte, padavė jam šieno, pripylė vandens, pašėrė karvę ir avį, o paskui ėmė dėti šatras į daržinėlę. Ten pat prie šatrų padėjo ir rąstelį. Elzytė su Juozuku, pamatę Vincuką parvažiavus, išbėgo ant kiemo padėti jam šatrų vilkti. Abudu vienplaukiu, basnyčia įsistoję į klumpelius. Elzytė buvo apsivilkusi struga, plona jupele31, o Juozukas sudriskusiomis kelnelėmis. Oras vakarop labai apalo, speigas buvo nemažas. Todėl Vincukas tarė Elzytei:
— Elzyte, tu sušalsi, eik į trobą! Juozukas didesnis, jis gal man padėti šatrus dėti, tu maža dar!
— Il aš noliu! — cypė Elzytė. — Man ne salta!
— Reikia klausyti, kad sakau, — tarė Vincukas. — Tu verčiau troboje padėk Kazei ką nors dirbti. Mergelė tegu padeda mergelei, juk taip Elzyte?
Ir paėmęs už rankelės vaiką vedė į trobą. Elzytė, nors nelabai noriai, tečiaus ėjo. Netrukus sudėjo Vincukas su Juozuku šatrus, ten pat prie jų padėjo Vincukas ir rąstelį, nerodydamas jo Juozukui. Pabaigę darbą nuėjo į trobą. Tenai kamine degė ugnis, prie ugnies ant trinkos sėdėjo Kazė ir skuto roputes vakarienei, mėčiodama jas taip smarkiai į milžtuvę32, jog vanduo pliauškėdamas aukštyn šoko. Motinos nebuvo namie: iš ryto buvo išėjus pas savo seserį anapils Užvenčio. Buvo tat šeštadienis. Išeidama, Stonienė liepė Vincukui atvažiuoti ant rytojaus į bažnyčią, kur ir ji žadėjo ateiti, ir paskui kartu žadėjo pagrįžti namo. Kazė palikusi šeimininke, nemiegojo. „Argi tik vienas Vincukas tegal būti šeimininku!”. Iššlavė grynai trobą, sudėjo dailiai visus daiktus, sumazgojo indus, iššveitė stalą baltitelaičiai.
Vincukas net nustebo įėjęs.
— Oho, kokia Kazė šeimininkė! Ar veizdi tiktai! — sušuko.
— Ar tari, kad tu vienas temoki šeimininkauti! — atsiliepė Kazė pasididžiuodama.
— O micuką ar pašėrei? O vištas ar palesinai? — klausė Vincukas.
— Pa, pa! Viską padirbau! Nebijok!
— O karvės nebūtumei pamilžusi! Gerai, kad užtrūkusi, man reikėtų bobų darbas dirbti šiandien! — tarė vėl Vincukas, erzindamas seserį.
— A jau! Būčiau pamilžusi ir pati! Tari, kad nemoku! Gal dar už tave geriau!
— Na jau! Nė tu turi vieko, nė nieko, maža tebesi... Kaip tu pamilžtumei! Nė pusės pieno neišmilžtumei!
Kazė užpyko, net paraudonavo, maža betrūko, kad apsiverktų. Vincukas matydamas, kaip ji nori, kad visi ją laikytų už pilną šeimininkę, viską mokančią, norėjo dar ją erzinti. Bet tuojau atsiminė esąs tėvo pastatytas tų vaikų globėju ir apgynėju; pagalvojo, jog tėvelis niekados neerzindavo jų ir nevedė į apmaudą — ir ne tik liovėsi erzinęs, bet dar ėmė girti seselę už jos darbštumą ir išmintį.
Ir kaip man stalą baltai nuvalė! Aš dar taip nemokėčiau! Turbūt visas dienas darbavais? Nežinojau, kad turiu seselę tokią šeimininkę. Pasakysiu mamai, tai pasidžiaugs! Reikia tau būtinai pyragą rytoj iš Užvenčio pervežti, nieko nebus!
Kazė, klausydama tų brolio žodžių, augte augo, kaip ant mielių. Norėdama parodyti, jog tie pagyrimai teisingi, dar smarkiau ir greičiau ėmė krutėti. Sudėjo roputes į puodą, užkaitė, pylė druskos, priraižė svogūnų. O Vincukas, besvildydamas prie ugnies, vėl atsiminė rąstelį, ir vėl ėmė graužti jam širdį .
— Vinceli! — prašė Juozukas — atmeni, prižadėjai man padirbti kardą? Pasakojai vieną sykį, kaip Gediminas karalius, tas, kurs apie tą vilką geležinį sapnavo, su kardu eidavo į karą prieš neprietelius33... Sakei panelę rodžius kardą... Aš taip noriu, kad pridirbtumei!
— Kur aš dabar dirbsiu! Nė yra iš ko, nė nieko.
— O iš to rąstelio, kur parsivežei iš miško! Mačiau — toks ilgas, būtų geras kardui. Atskeltumei galelį ir būtų!
Vincukas, pats nežinodamas dėl ko, paraudo.
— Kitą sykį padirbsiu, šį vakarą nenoriu... Pavargęs esu...
— Vinceli! — atsiliepė vėl Juozukas — o kodėl Gediminas šaudyklės nesinešė į karą? Būtų galėjęs iš tolo nušauti neprietelius!
— Iš kur paims šaudyklę! Juk į šaudyklę reikia įdėti... parako, o tada, Gediminui gyvenant, nebuvo dar parako; nemokėjo niekas jo dirbti. Tik paskui vienas žmogus, vokietis, pramanė, kaip reikia dirbti paraką.
Vaikai prašė pasakyti ką nors, bet Vincukas šį vakarą nieko nenorėjo. Tuo tarpu Kazė išvirt vakarienę ir pastatė ant stalo garuojantį bliūdą34. Išvirti pavyko mažai šeimininkei: šutienę, nors su pasninku, buvo labai skani. Pavalgę vaikai padėjo Kazei mazgoti indus, o Vincukas, išėmęs iš stalčiaus knygą, pradėjo skaityti.
Mėgo jis labai skaityti. Sugavęs liuosą35 valandėlę tuojau imdavo knygą. Dabar, ilgiems rudens vakarams užstojus, laiko buvo daugiau ir mažne visą vakarą Vincukas galėjo skaityti. Visų dažniaušiai skaitydavo balsu, nes ir motina norėdavo pasiklausyti, kas tenai tose knygose parašyta. Skaitė jau labai gerai: jau ir pirma neblogai mokėjo, bet dabar pasimokęs pas panelę ir dažnai skaitydamas, taip priprato, jog knygas lyg ropę graužė. Knygučių gaudavo nuo panelės. Šį vakarą išsiėmė labai gražią knygelę. Buvo tat aprašymas apie Šveicariją ir jos gyventojus. Vincukas patyrė iš to aprašymo, kad Šveicarija yra tat šalis, kuri yra taip pat, kaip ir mūsų, Europoje, tik didžiau į pietus, toli nuo mūsų, patyrė, jog toje šalyje yra aukštų kalnų, jog toji šalis yra tokia graži, kad žmonės iš tolimų šalių atvažiuoja jos pamatyti. Perskaitė, kokie ten žmonės gyvena, ką jie dirba. Buvo knygelėje pasakyta, jog Šveicarijos žmonės taip yra teisingi, jog niekados joks daiktas tenai neprapuola. Galima esą ten pamesti brangiausią daiktą, jei tik kas ras, visados atiduos. Vienas žmogus, iš svetimos šalies atvažiavęs į Šveicariją pasižiūrėti, norėjo pasitikrinti, ar tikrai žmonės ten taip niekados nevagia. Tuo tikslu nuėjęs ant rinkos36, padėjęs ant stulpelio auksinį pinigą. O pats tuojau išvažiavęs iš to miesto į kitą Šveicarijos pusę. Porai savaičių praėjus, pagrįžo atgal, eina ant rinkos — ir koks buvo jo nustebimas kada ant stulpelio atrado savo padėtąjį auksinį pinigą! Gulėjo jisai ten, visi jį matė, o tečiaus niekas neatsirado, kas jį paimtų. O taip — obuolių sauja ar koks rąstas, pamestas prie kelio, gali sau supūti begulėdami — niekas nė piršto prie jų neprikiš.
Perskaičius apie tokius žmones, Vincukui tarsi kas į širdį įdūrė. Nebegalėjo toliau nė skaityti, pasirėmė ant alkūnių ir susimąstė. Rąstelis vėl atsistojo jo akyse. „Ką, ką tenai! — galvojo, — auksinio pinigo, nė jokio svetimo daikto ir aš niekados nepaimčiau, niekados... Bet čia parašyta, jog nė prie rąsto niekas nė piršto neprikiša... G,ali sako, sau supūti, begulėdamas... Turbūt, jie daug medžių turi. dėl to ir neima... Kam imti! Ne! Juk pirma pasakyta yra, jog tie Šveicarijos žmonės neturtingi, labai sunkiai turi darbuotis, kad kaip nors išmistų...
Toks neramumas apniko Vincuką, jog nebegalėjo vietos sau rasti. Tarsi, tas beržinis rąstelis užgulė jam ant krūtinės ir slėgė. Vaikai jau buvo sugulę. Ir Vincukas, nebenorėdamas skaityti, ryžos greičiau eiti gulti. Sukalbėjęs poterius atsigulė, bet negalėjo užmigti. Vartėsi, vartėsi lovoje, nuo vieno šono ant antro, galvodamas vis apie Šveicarijos gyventoju dorumą. Ant galo tarė sau:
— O dėl to šveičarai nepaimtų rąstelio iš svetimo miško! Niekados nepaimtų! Ir kam aš turiu būti blogesnis už juos? Kam aš turiu svetimą daiktą imti? Neimsiu, tega jį vilkai! Nuvežęs atgal į mišką padėsiu, kur buvo, ir gana!
Taip nusprendęs, nusiramino ir tuojau užaugo. Per visą naktį matė sapne mišką, pilną prikrautų beržiniu rąstų, drūktų ir laibų; jisai, rodos, norėjo tuos rąstus krauti sau į ratus, bet atbėgo Šveicaras ir neleido: „Nevalia, sako, vogti”. Paskui rodėsi jam: buvęs Šveicarijoje, ir ten keliai buvę išbarstyti aukso pinigais: žmonės ėję, važiavę per tuos pinigus, bet niekas jų nekušinęs. Jis žiūrėjęs ir stebėjęsis. Šveicarai tik tyčiojęsi iš jo: „Matai, sako, kokie mes! Kad taip pas jus Lietuvoje tiek pinigų kas būtų pametęs, pultumėte prie jų, kaip bitės ant medaus! O, jūs, vagys!”. Vincukas, mažne verkdamas, norėjęs jiems pasakyti, kad jis nieko nėsąs savo amžiuje pavogęs, kad rąstelį tuojau atgal nuvešiąs į mišką... ir pabudo.
Buvo jau gerai išaušę. Kazė buvo jau atsikėlusi ir bruzdėjo apie kaminą, taisydama pusrytį. Vincukas pašoko iš lovos ir apsidaręs nuėjo šertis. Įėjęs į daržinikę, atsiminė rąstą, visa, ką vakar galvojo, ir savo sapną.
— Ne, broliai, — tarė sau, atmindamas sapnuotojo šveicaro žodžius — Jau čia meluojate! Galėtų dėl manęs būti pilni keliai pinigų — aš jų neimčiau! Vagimi nebūsiu! O rąstelis, didelis čia daiktas!
Kol pavalgė pusryčius ir išsirengė važiuoti, išėjo gera valanda. Atvažiavęs į Užventį ir įėjęs į bažnyčią, rado votivą jau besibaigiant. Motina jau klūpojo savo paprastoje vieetoje, netoli krotų. Vincukas atsiklaupė šalia ir, išsiėmęs iš kišenės knygėlę, pradėjo melstis. Klebonui atlaikius sumą, jaunasis kunigėlis lipo sakyti pamokslo. Išmėtinėjo žmonėms jų nedorybes, atminė Dievo prisakymus, aiškino, kad blogai darą, prašė, meldė pasitaisyti, pasigailėti savo dūšios. Visų daugiausia šaukė už girtuokliavimą ir vaginėjimą. Aiškino, kaip neteisingai žmonės pas mus net už nuodėmę sau nelaiką paimti kokį mažą svetimą daiktą. O jau apie medžius iš miško, tai nėra ko besakyti; paimti kokį tenai medelį, ar rąstą vieną-antrą, tai kas čia per nuodėmė! Ar čia kas tą mišką sėjo, ar kas augino? Didelis daiktas, kad pono vadinasi... Dievo užaugintas, kodėl negalima paimti koks pagalys?! „Neteisingai — sakė kunigėlis — samprotauja žmonės taip galvodami: Dievas moko mus, jog, paėmęs svetimą daiktą, kad ir menkiausią, kad ir mažiausią, esi vagis. Ar pavogsi rąstelį, ar arklį — kalčia37 ta pati, ir taip, ir taip būsi vagis. Yra juk šalių pasaulyje — kalbėjo kunigas — kur žmouės taip dori, jog svetimos nė sagutėlės neima, nė menko obuolėlio, augančio prie kelio, kodėlgi jūs negalite būti tokie dori? Kodėlgi jūs vedate savo dūšias į amžinąją prapultį? Kodėl nenorite, kad jūsų tėvynė būtų statoma pavyzdžiu visiems, kaip dabar anosios šalis statomos?!”.
Žmonės susigraudino beklausydami; bobos verkti pradėjo. O Vincukas stovėjo, lyg akmeniu pavirtęs. Nieko jau toliau nebegirdėjo, tik įsmeigęs akis į altorių šnibždėjo be paliovos: „Ar pavogsi rąstą, ar arklį, vis tiek — esi vagis...” Pamokslui pasibaigus, kada visi žmonės puolė ant kelių, atsiklaupė ir jis, ir neatitraukdamas akių nuo altoriaus šnibždėjo: „Ir aš pavogiau rąstą... Esu vagis! Ak Dieve, Dieve!”. Ir rodėsi jam, Panelė Švenčiausioji altoriuje ne taip išrodo, kaip visados; jog žiūri į jį rūsčiai, liūdnai...
Ašaros pradėjo riedėti jam iš akių ir, kad motina jų nepamatytų, pasilenkęs žemai, drebančiomis lūpomis šnibždėjo: „Dovanok, Jėzau ir Tu, Panele švenčiausioji! Tuojau nuvešiu atgal rąstą, ir niekados, niekados daugiau, nė sagutėlės svetimos nebeimsiu!”
Po mišparų Vincukas nuėjo dar į sankrovą38 nusipirkti pyrago, kuri buvo prižadėjęs vakar Kazei. Nenorėdamas nuliūdinti kitų vaikų, nupirko visiems po riestainį .
Vincukui su motina grįštant namo, bėrukas gražiai bėgo: kelias buvo dailus, kaip stalas. Vincukas sėdėjo, vieną koją iškišęs, kaip tikras vyras, ir vikriai valdė arklį. Motina klausinėjo, ką jie dirbo, jai nesant, paklausė, ar daug šatrų parvežė. Vincuko veidelis, raudonas nuo šalčio, dar didžiau paraudonavo.
— Keturis vežimus. Rytoj dar parvešiu kokį vieną. Užteks šiam kartui.
— Galėsi važiuoti po pietų, nuo panelės pagrįžęs, nereik apleisti savo mokslo. Juk taip dejuoji visados, negalėdamas eiti į dvarą.
— Ne! Verčiau važiuosiu anksti rytą, o pagrįžęs nubėgsiu į dvarą. Vieną vežimą netruksiu parvežti — tarė Vincukas vėl paraudonavęs ir nežiūrėdamas į motiną.
— Kaip sau išmanai! Ryžkis... Man vistiek!
Ryto metą, auštant, atsikėlė Vincukas. Nors labai nenorėjo pasivėluoti pas panelę, tečiaus dar daugiau rapėjo kuo greičiausiai nuvežti atgal tą nelaimingąjį rąstą. Atsikėlęs tuojau pasikinkė arklį, dėjo į roges rąstą ir nuvažiavo. Nesigailėjo ši kartą nė savo bėruko, varė jį, kaip įmanydamas, kad bėrukas net stebėtles pradėjo, kas čia pasidarė jo ponui, kad jau nė pasilsėti nebeleidžia. O Vincukas paukščiu norėjo nulėkti į mišką, by tik greičiau nuo to rąsto atsikratyti. Ant galo privažiavęs, padėjo jį ant tos pačios vietos, iš kur buvo paėmęs. Tada, tarsi sunkiausia uola, nurietėjo jam nuo širdies. Dainuodamas prikrovė vežimą, skubėdamas, kad nelabai pasivėluotų į dvarą .
X
Neilgai teišbuvo geras kelias: kelioms dienoms praslinkus, rados atlydis ir, kaip matai, sniego beveik nebeliko. Bet tuojau vėl ėmė smagiai šalti. Vincukas džiaugėsi tuo, nes ant pievų rados dailus ir slydus ledas, jisai gi labai mėgo čiužinėti. Taigi, sulaukęs sekmadienio, tuojau po pietų pasiėmė savo ledžingas (pačiūžas) ir nubėgo į pievas.
Jo ledžingos buvo medinės, jas buvo pasidaręs pats sa tėvo pagalba pereitą žiemą. Vienoje, po apačia, buvo prikalta labai drūta viela, į antrąją įsikalė kelios ilgos vinys...
Šita ledžinga pasiremdamas, važiavo sau ta, kur buvo viela pakaustyta. Bet, matyt, ir daugiau čiužinėtojų buvo Žalakių sodžioj: Vincukas ant pievų rado jau du vaikinus, netrukus gi atėjo dar keletas. Tai buvo linksmybė!
Berniukai bėgiojo lenktyn — kas greitesnis. Vienas kitą pranokdavo, lakstė pro kitas kitą. Dažnai kūlvertėms lėkė, bet niekas to nebojo, kiekvienas pakilęs bėgo toliau. Juoksmas ir šauksmas toks pasidarė, kad pagaliaus pievos skambėjo. Pavargę atsilsėdavo, pasišnekučiuodavo. Visi berniukai daugiausia kalbino Vincuką: buvo jis pats ūkininkas, vaikščiojo i dvarą, taigi visiems buvo įdomu žinoti, ką jisai dirba namie ir pas panelę.
— Pereitą nedėlią šatrus vežei? — tarė Miknių Kaziukas.
— Vežiau, — atsakė Vincukas.
— Didelis čia daiktas šatrus vežti! — atsiliepė Antaniukas Pleikis, kurs visados mėgo pasigirti. — Aš tėvui padėjau kulti; aš ir pats galiu visus javus iškulti.
— A jau tu ir iškulsi! Toks špyga! — tarė kažin kas.
— Kad jau taip viską padirbi, tai ko sėdi namie? Eik į dvarą už berną! — nusijuokė Vincukas.
— O mokytis ar gerai? — paklausė vėl Kaziukas. — Ar panelė nepikta?
— Kur nebus gerai! Ar nemalonu mokėti parašyti visa, ką tik nori, arba žinoti, kaip kas pasaulyje yra, kaip senovėje būdavo...
— O aš jau nenorėčiau mokytis! — tarė Antaniukas. — Sėdėk, sėdėk, galvą sau tik suk, daugiau nieko! Ar nelinksmiau pabėgioti, ar pasičiužinėti!
— Et, niekus tauzyji ir gana! — užpyko Vincukas. — O kad pradėtumei mokytis, paveizdėtumei, kaip patiktų.
— Fui! Man jau tokie niekniekiai neberūpi — atšovė Antaniukas.
— O aš labai norėčiau mokytis! — pasakė vienas berniukas.
— Ir aš! — tarė kitas.
— Ir aš!
— Ir aš!
— Kaip negerai, kad visi negalime kartu mokytis! — pasakė Vincukas. — Be mokslo žmogus, lyg aklas, vaikščioja po pasaulį, nieko nežinai. Išmokęs žinai, iš kur atsiranda ledas ir lietus, iš kur debesiai, žinai, kodėl dienai praslinkus užstoja naktis — viską gali iš knygų patirti.
— O ar tu jau viską žinai? — paklausė vienas.
— Eik, eik! Tari, kad taip greit ir galima viskas išmokti! Nedaug dar aš težinau, kiek aš čia mokaus?! O dėlto šįtą žinau, nors pirma nieko nežinojau.
— Nė man reikia tų tavo žinių, nė nieko! — įsikišo vėl Antaniukas. — Aš sau į Ameriką nuvažiuosiu, ir ganai ąia nebebūsiu, kaip tik užaugsiu tuojau šmakšt ir išmausiu! Ar aš kvailas čia būti? Ten užsidirbsiu daug pinigų, dėvėsiu sau, kaip ponas, juodai, skėčiu pasirėmęs vaikščiosiu... Nė grįžti atgal čionai nebegrįšiu!
— O be tėvų ar nebus ilgu? — paklausė Kaziukas.
— Pasiilgęs, atsiųsiu šipkartes, ir atvažiuos jie pas mane.
— O savo tėvynės ar nepasiilgsi? — klausė Vincukas.
— Yra čia ko ilgėtis! Juk visur tokia pat žemė, tokie pat medžiai ir vanduo!
— Juk ir žmonės visur tokie pat, o kodėl ilgu tau be motinos? — klausė vėl Vincukas.
— Motina kas kita! Motina mane myli, augino, penėjo, apdarą tiekė...
— O tėvynė ar nemyli tavęs? Ar nepeni? Ar neapdaro? Iš kurgi duoną valgai, iš ko turi marškinius, ar ne iš tos Žemės, ką? Tėvynė yra mūsų antroji motina. O ar tat gražu savo motiną apleisti dėl to, kad jos juodesnė duona, ir eiti sau pas svetimuosius tik dėl to, kad jie duoda pyragų? Ir tėvynę taip pat reikia mylėti, kaip motiną, ir neapleisti jos... Ar žinote ką, vyrai? Eikime kartu visi pas mus, aš jums papasakosiu vieną labai gražią istoriją; vakar sakė mums panelė. Iš ten pamatysite, kaip reikia tėvynę mylėti.
Visi berniukai labai mielai priėmė tą pakvietimą; pagaliaus Antaniukas Pleikis neatsiliko nuo kitų.
Pradėjo jau temti, kada visas būrys prisičiužinėję ligi soties nubėgo į Stonių trobą. Stonienė tarkavo roputes vakarienei, Kazė skuto jas, Juozukas gi su Elzyte kerčioje prie krosnies.
— Motinėle, — tarė Vincukas, pirmas įėjęs į trobą — atvedžiau svečių visą būrį! Nori jie pasiklausyti mano pasakojimų.
Berniukai įėję sušuko visi vienu balsu: „Tegul bus pagarbintas”, paskui pabučiavo Stonienei į ranką ir atsisėdo suoluose apie stalą.
— Gerai, gerai, — tarė Stonienė — Pasakok, Vinceli, ir mums su Kaze linksmiau bus bulbės tarkuoti, besiklausant.
Vincukas įlipo į pat kerčią, į vidurį berniokų, kad visi gerai galėtų jį išgirsti, ir pradėjo:
— Buvo tat seniai, seniai, lietuviai tada stabmeldžiai tebebuvo. Lietuvoje buvo toks miestas, Naujapilis, nuo mūsų toli, dar toliau, kaip Vilnius. Tą miestą su visa žeme aplinkui valdė tada kunigaikštis Kariuotis. Jisai vieną dukterį teturėjo, bet ta duktė buvo taip graži, taip graži, kad nė apsakyti negalima, kaip tik rožė. Kad pažvelgs, būdavo į ką, tad, rodos, saulė pradeda šviesti. Ir gerūmo buvo ji tokia pat, kaip ir gražumo. Kas tik suserga mieste, ji tuojau eina, gydo, slaugo. Pa vargeliams davinėjo duoną, pinigus, drabužius. Kokiai motinai mirus, imdavo į savo globą našlaičius. Kaip tik angelas buvo! Už tat visi žmonės ją dideliai mylėjo. Vadinosi ji Gyvilė. Žinoma, nuo piršlių negalima būro atsiginti: visokie kunigaikščiai, išgirdę apie jos gražumą ir gerumą, važiavo ir važiavo be paliovos, kiekvienas norėjo pasiimti ją už pačią. Bet Gyvilei nėvienas netiko, vis sakėsi nenorinti ir nenorinti tekėti. Kud. Kariuočio buvo vienas karavedys, toks pulkininkas, kars buvo pastatytas visos kareivijos vyriausiuoju ir padėdavo Kariuočiui valdyti visą kraštą. Jis buvo vardu Parei vis. Buvo jisai dar jaunas ir toks pat gražus, begalo drąsus; kariaudamas, pirmas puldavo ant priešininko, ir taip juos mušė, kad visi neprieteliai iš tolo jį pamatę drebėjo. Ir ne tik kariauti jisai mokėjo, jis ir šiaip buvo labai išmintingas. Kariuotis visados klausė jo patarimų, Žinodamas, kad niekus taip gerai neišmano, kaip Pareivis. Ir Gyvilė labai pamilo Pareivį, Pareivis — kunigaikštytę. Bet nė Gyvilė, nė Pareivis niekam nieko apie tat nesakė: Gyvilė bijojo labai, kad tėvas nepatirtų apie tą jos meilę; ji žinojo, kad tėvas labai supyks ant jos, užką pamilo savo tarną, ir niekados neleis už jo tekėti. Ir niekas nieko nesuprato. Vieną sykį, kun. Kariuotis išėjo su savo kareiviais i karą; namie savo vietoje paliko Pareivį valdyti. Gyvilė tuo tarpu vis verkė namie pasilikusi. Nors ją tėvas ir labai mylėjo, žinojo ji, kad jokiu būdu neišprašys leisti ją už Pareivio, nors kaži kaip prašytų. Tokia jau buvo mada, kad kunigaikštytė už kunigaikščio tegalėjo teketi, ištekėti už tarno — buvo didelė gėda. Nuo to gailesio ir verksmo gražioji Gyvilė išblyško, suliesėjo, kaip iš kokios sunkios ligos atsikėlusi.
Jos skaistus veidelis išbalo, lyg sniegas, mėlynos akys paraudonavo nuo ašarų. Kariuotis sugrįžęs vos tegalėjo pažinti saro dukterį. Ėmė klausinėti, kas jai yra, ar neserga, ir suprato, kad ji bus, turbūt, pamilusi kokį žmogų, nelygų sau, ir todėl yra tokia nelaiminga. Tada užpyko dideliai kunigaikštis. Pasišaukė Gyrilę ir tarė:
— Jau žinau, kodėl tu tokia esi liūdna ir apsiverkusi: patiko tau kas nors iš mūsų tarnų, ir žinodama, kad aš tau tekėti už jo neleisiu, verki ir nusimeni. Gerai žinai, aš niekados dukters už savo pavaldinio neleisiu, kad ir numirtumei beverkdama! Padarei gėdą mano senai galvai; vieną tave teturiu, reiktų tau išrinkti narsus kunigaikštis, kurs gerai ir tą mano kunigaikštiją valdytų, man numirus. Tiek šviesiausių, garsingiausių kunigaikščių siuntė piršlius pas tave, tu gi, visus paniekinusi, pamilai savo tarną! Pasakyk, kas jis toks yra? Tuojau pasakyk!
Bet Gyvilė atsakė verkdama:
— Nesiginu, brangusis tėve, pamilau tavo pavaldinį, bet kas jis toks — nepasakysiu. Taip pyksti ant manęs, tad ant jo pyksi dar daugiau. Kam jisai dar turi kentėti? Gana jau mano vienos ašarų ir kančių!
Kiek neprašė kunigaikštis, kaip nebaugino, ką nedarė — vis nieko negelbėjo, Gyvilė nepasakė, kaip vadinasi jos mylimasis. Tada kunigaikštis taip užpyko, jog apmaudu nesitvėrė. Sušuko rūsčiu balsu Gyvilei:
— Na, gerai! Kad tokia esi užkietejėlė, padarei gėdą visai mano kunigaikštijai, tad liepsiu tave sudeginti dievams! Už savaitės bus Perkūno šventė, tada būsi sudeginta! Taip nusidėjusi turi atsilyginti dievams! Ir liepė įmesti Gyvilę i kalėjimą. Tas kalėjimas buvo tamsus ir drėgnas. Vargšė kunigaikštytė turėjo gulėti ant šiaudų, valgyti gaudavo tik juodos putros. Tokiose baisiose kančiose laukė ji savo mirties. Pareivio, žinoma, širdis plyšo matant ir girdint, kaip dėl jo kenčia Gyvilė, tečiaus niekaip negalėjo jos pagelbėti. Ir nors širdį skaudėjo, dirbo savo darbus, kaip visados, ir taip mokėjo paslėpti savo jausmus, jog kunigaikščiui nė į galvą neatėjo, kad tat jis yra jos dukters išrinktasis. Tuo tarpu tuoj metus Gyvilę į kalėjimą, Naujapilį aplankė nelaimė: užpuolė gudai su didžiais kareivių pulkais. Tuojau Pareivis, sulinkęs savo kareiviją, išėjo prieš neprietelius. Visą dieną kovojo jie, grūmėsi, galvos krito, kaip varpos po dalgių, bet lietuviai pergalėjo, baisiai sumušo gudus, atstūmė juos toliaus nuo miesto. Pavakariais grįžo Pareivis su savo pulkais atgal į miestą. Visi žmonės linksmindamiesi išėjo jo sutikti: vieni barstė jam žiedus po kojų, kiti šaukė:
„Štai mūsų išgelbėtojas! Štai mūsų globėjas!”. Pats kunigaikštis išėjęs priešais, dėkojo jam, jog taip puikiai apgynė miestą ir sumušė gudus. Tada Pareivis, matydamas, kaip jį kunigaikštis myli ir kaip jam yra dėkingas už priešininkų nuveikimą, tarė, kad dabar gal neatsakys jam nieko. Ir puolęs Kariuočiui po kojų tarė:
— Šviesiausiasis kunigaikšti! Matai, jog tarnauju tau iš viso vieko, nesigailėdamas nė gyvybės, nė sveikatos. Už tat nieko daugiau nenoriu, tik meldžiu leist už mane Gyvilę! Aš būsiu dėkingas ligi mirdamas ir kaip įmanydamas tau tarnausiu!
Kunigaikščio veidas staiga iš maloningo persimainė į rūstų. Tuojau suprato, jog tat Pareivis buvo jo dukters mylimasis. Užpyko baisiai. Bet numanė, jog negal dabar Pareivio surūstinti, nes gudai dar nebuvo visai išvaryti, dar reikės juos užpulti ir iš kunigaikštijos išvyti, o kas kitas taip mokės jus nuveikti, kaip Pareivis? Pareivis gi užpykęs galėtų pabėgti sau kur tinkamas ir neiti į karą. Ką gi tada veiktų kunigaikštis? Taip išgalvojęs, paslėpė širdies gilumoje savo neapykantą ir tarė rimtai:
— Labai mane surūstino tavo prašymas, Pareivi! Žinai, jog myliu tave ir gerai suprantu, kaip ištikimai man tarnauji. Bet savo dukters leisti už tavęs negaliu. Žinai pats, jog iš senų — senovės Lietuvos kunigaikščiai neleidžia savo dukterų už savo tarnų. Kaip gi aš galiu leisti už tavęs Gyvilę?! Ko nori, prašyk, padarysiu, bet to negaliu niekaip!
Liūdnas ir nusiminęs nuėjo Pareivis į savo butą. Pats jisai nebeįmanė, kas dabar daryti. Dar kelios dienos, ir Gyvilę sudegins, ir jis niekaip negali jos išvaduoti! Ką čia darysi? Ką čia veiksi? Kaip gelbėsi? — manė, galvą susispaudęs. Ant galo pašoko nuo suolo linksmesnio veidu, išgalvojo, mat, pagelbą. Nakčiai užstojus, kad niekas nepamatytų, išėjo jisai iš miesto. Per kelis varstus nuo miesto, ant laukų stovėjo gudų pulkai. Pas juos ėjo Pareivis. Skubinai ėjo jisai tamsumoje per laukus, per pievas. Priėjęs prie gudų stovyklos, pasakė kareiviams, stovintiems ant sargybos, kad turįs didį reikalą pas vyriausiąjį karavedį. Kareiviai nuvedė jį.
Nusiminęs sėdėjo gudų karavedys, giliai susimąstęs. Jo pulkai sumušti, tiek žmonių sumuštų, tiek visoko nustota, kokia gėda! Ir kaip dabar įsilaužt į tą Naujapilį, kad tenai sėdi toks vyras, kaip liūtas — Pareivis? Atėjo čia su tokiais pulkais, tiek buvo vargo, tiek išlaidų, ir dabar reiks grįžti namo nieko nepešus! Juodos buvo karavedžio mintys, kaip rudens naktis. Tik staiga uždanga pasikėlė ir įėjo aukštas vyras visas šarvuotas. Priėjęs prie karavedžio, tarė:
— Esu Pareivis... Ateinu...
Perkūnui iš giedraus dangaus trenkus, gudų karvedys nebūtų taip nustebęs ir persigandęs, kaip pamatęs pas save Pareivį. Kaip gi nenustebs? Dar šįryt užpuolė jisai, kaip koks vėsulas, ant jų, kapojo juos, lyg žąsis, o dabar štai ateina vienas... Jau, turbūt, negeruoju... Gal užmušti karvedį ketina? Ir karavedys jau buvo begrobiąs kardą, norėdamas kirsti Pareiviui per galvą, bet tasai, sutarėjęs jam ranką, tarė:
— Ne muštis ateinu... Ateinu pasisakyti galįs jus įleisti į miestą. Tik prižadėk neužmušti žmonių ir atiduoti mau kunigaikščio dukterį, kuri sėdi kalėjime... Eime tuojau!
Gudų karavedys dar didžiau nustebo. Bet, žinoma, ir nudžiugo, kad taip lengva bus paimti miestas. Ko norėjo Pareivis, ir tuojau liep pulkams taisytis į darbą. Ir netrukus Pareivis įvedė priešininkus į miestą. Niekas, žinoma, negynė, nes Pareivis pats eidamas pirmas, liepė sargams atverti vartus ir įleisti kareiviją, ir niekas nedrįso prieštarauti. Niekas iš lietuvių nemanė, kad Pareivis pats neprietelius veda. Bet paskui, gudams įėjus į miestą ir visiems žmonėms juos pamačius, pakilo neapsakomas šauksmas ir klyksmas. Lietuviai šoko ginkluotis, norėdami atremti gudus, bet gudai jų neleido. Pareivis viską metęs šoko į kunigaikščio rūmus — liepė kareiviams išlaužti kalėjimo duris ir tekinas įbėgo Gyvilės išvaduoti. Neduok Dieve, kokią ją atrado! Ant šiaudų saujos gulėjo ji taip išbalusi ir nusilpnėjusį, jog vos tegalima buvo pažinti. Pareivis puolė prie jos, šaukdamas:
— Gyvile, mano mieliausioji, esi liuosa! Nebekentėsi daugiau, nebesudegins tavęs!
Ji, taip netikėtai pamačiusi Pareivį, iš to didelio džiaugsmo ir išgąsčio apalpo. Pareivis paėmė ją į glėbį ir išnešė iš kalėjimo ant kiemo. Paskui ėmė gaivinti. Netrukus Gyvilė atsigavo, apsižvalgė ir pamačiusi aplinkui gudus, labai nusigandusi, ėmė šaukti:
— Kur aš esu? Kas čia yra? Iš kur čia tie gudai?!
— Nebijok, mano mieliausioji — tarė Pareivis, bučiuodamas jai rankeles — esi liuosa, tie gudai padėjo man tave iš kalėjimo išleisti. Dabar niekas mat tavęs nebeatims!
Tada Gyvilė tuojau viską suprato. Suprato Pareivį išdavus Tėvynę, įleidus priešininkus į miestą, idant ją išvaduotų.